Pavydas poros santykiuose: kodėl atsiranda ir kaip jį suvaldyti

Kaip pavydas veikia poros santykius? Iš kur atsiranda šis jausmas? Kodėl kartais pavyduliavimas tampa nekontroliuojamu? Kodėl vieni žmonės yra labiau linkę į šį jausmą nei kiti? Ar jį galima suvaldyti ir kaip?

Lietuvių kalboje, skirtingai nei anglų, vokiečių ar rusų, nėra atskiro žodžio, apibūdinančio pavydą, kuris kyla poros santykiuose atsiradus trečiajam asmeniui. Norminėje kalboje vartojamas žodis „pavyduliavimas“, šnekamojoje dažniausiai sakoma „pavydas“. Vienaip ar kitaip sakysime, pavydo ir pavyduliavimo kančios labai skausmingos ir tam tikra prasme panašios.

Pavyduliavimo dinamika

Pavyduliavimas gali tapti nelaimės ar nusikaltimo priežastimi. Kriminalinėse kronikose dažnai aptinkame pranešimų, kad spėjama žmogžudystės ar savižudybės priežastis – pavyduliavimas. Apie pavyduliavimo destruktyvumą itin vaizdžiai byloja ir senovės graikų mitas, pasakojantis apie deivės Medėjos kerštą ją palikusiam didvyriui Jasonui. Medėja nužudo ne tik Jasono mylimąją, bet ir savo bei Jasono sūnus. Taigi, pavyduliavimas tapo vaikžudystės priežastimi. Simboline prasme galime sakyti, kad pavyduliavimas žudo ateitį, kūrybiškumą ir spontaniškumą, laisvą, natūralų ir visybišką buvimą – būtent tai simbolizuoja vaikai.

Tačiau santykių pradžioje pavyduliavimas dažniausiai priimamas kaip meilės įrodymas („O, jis be manęs negali – nuolat skambina, nori žinoti, kur aš esu…“, „Ji per dieną man po penkias SMS parašo…“). Vėliau vieną iš partnerių toks ryšio intensyvumas bei būtinybė atsiskaityti pradeda varginti, o kartais ir rimtai trikdyti. „Ji gali man paskambinti bet kada (…), per susirinkimus ir svarbius pokalbius išjungiu telefoną, nes ji nejaučia jokių ribų – kartoja skambutį tol, kol pakeliu ragelį (…). Jei aš komandiruotėje, ji skambina ir vidury nakties – tikrina, ar aš vienas miegu. Absurdas. Kaip aš pavargau.“ „Iš pradžių viskas atrodė normaliai. Maniau, kad taip jis manimi rūpinasi, bijo, kad man nieko nenutiktų (…). Paskui tai pasidarė panašu į tardymus ir tikrą terorą (…). Dėl visko turėjau teisintis: „kas ten toks?“, „kodėl jis į tave žiūri?“, „kodėl šypsosi?”. Jei atsakydavau, kad nežinau, tai jį įsiutindavo.“

  Iš pavyduliautojų gyvenimo

Tiesą sakant, pavyduliautojas neturi savo gyvenimo, nes tam nelieka nei laiko, nei energijos. Jis pavydžiai saugo savo partnerį – tai, kas jo įsivaizdavimu priklauso jam ir tik jam. Saugomam partneriui priskiriama labai daug, kartais jis vaizduojamas kaip absoliutaus gėrio šaltinis – „…jei jis mane paliktų, aš visai neturėčiau su kuo bendrauti…(…) nieko nebeturėčiau (…) būčiau visiškai viena“.

Pavyduliautojas taip nepasitiki savimi, kad net nebando kurti santykių ir žadinti partnerio noro būti kartu. Jis tiesiog kuria kliūtis partneriui išeiti. Pavyduliaujantis asmuo netiki savimi, savo verte, netiki tuo, kad kitas asmuo gali jį mylėti ir vertinti. Pavyduliautojas taip nepasitiki savimi, kad net nebando kurti santykių ir žadinti partnerio noro būti kartu. Jis tiesiog kuria kliūtis partneriui išeiti. Bet kokia žinutė, kad yra dar kažkas, kas partneriui galėtų būti svarbu, atrodo grėsminga. Pavyduliautojas nuolat išgyvena įsivaizduojamą santykių griūtį, ją numato, jos tikisi ir laukia. Suvaržydamas savo partnerio laisvę, pavyduliautojas negali išgyventi jo meilės ir prisirišimo.

Meilės priešingybė – tai ne neapykanta, bet kontrolė. O būtent ja gyvena pavyduliautojas, nes tik gaudamas nuolatinį (kad ir dirbtinį, kad ir prievartinį) patvirtinimą, jog yra mylimas, trokštamas ir vienintelis, jis gali bent šiek tiek pasijusti vertu meilės ir mylėti pats save.

Pavyduliautojo partneriui sunku atlaikyti nuolatinį spaudimą ir tuo pačiu nuolat teikti savo karštos ir neblėstančios meilės įrodymus, patvirtinti partnerio išskirtinumą, „nepaprastumą“. Skyrybų grėsmė darosi labai reali. Beje, nors pavyduliautojas labai bijo būti paliktas, jis taip pat išgyvena norą skirtis.

Pasak V.Kast, skyrybų impulsas šioje situacijoje gali kilti iš nuovargio, noro atsiriboti, taip pat siekio atrasti savo, atskirą gyvenimą, formuoti savo tapatumą, aiškias ribas ir vaduotis iš nepakenčiamos priklausomybės nuo tikro ar menamo „išdaviko“, į kurį sukoncentruotas visas dėmesys ir kuris laikomas visų problemų priežastimi.

Ką daryti, kad pavydas nesužeistų?

Pavojingiausias pavyduliavimas tada, kai partneriai (arba vienas jų) jo nepastebi, nepripažįsta egzistuojant. Tuomet pavydas gali iškilti kaip susirūpinimas santykiais, ištikimybės išaukštinimas, taip pat kaltinimai partneriui, įtarinėjimas, kad jis rezga romaną, flirtuoja ir koketuoja, yra neištikimas. Su taip užmaskuotu pavydu sunku ką nors padaryti, jo prasiveržimas gali būti itin destruktyvus.

Kodėl sunku prisipažinti pavyduliavimą, priimti jį kaip savo problemą ir ją spręsti? Pavyduliavimas – labai nemalonus jausmas. Jį patirdami mes išgyvename neteisybę, jaučiamės negaunantys mums priklausančios meilės, įsivaizduojame, kad esame blogesni už kitą žmogų, į kurį jaučiamės esantys iškeisti. Dėl to liūdime ir pykstame, jaučiamės vieniši, palikti ir apleisti, trokštame atkeršyti… Prisipažinimas pavyduliaujant reikštų ir savo netobulumo pripažinimą.

Taigi, pavydo pripažinimas reikalauja drąsos. Tačiau šis nemalonus jausmas gali būti ne tik destruktyvus, bet ir labai prasmingas patyrimas. Jis ragina atidžiau pasižiūrėti į save, savo gyvenimą ir tai, ko jame trūksta.

Pavyduliavimas gali pastūmėti „esminei akistatai“: susitikimui su pačiu savimi, vaikystės žaizdomis ir jų gydymu. Neslėpsiu, visa tai reikalauja daug laiko, energijos, didžiulės atidos sau… Dažniausiai prireikia ir profesionalios psichoterapeuto pagalbos. Tačiau laisvė, kuri išgyvenama praėjus šį nelengvą procesą, yra didžiulis ir to vertas atlygis.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Komentarų nėra

Atsakykite