Tarp meilės ir šešėlio: kai du žmonės neša visą pasaulį
Autorius Tomas Kregždė
Kai du žmonės susitinka, atsiranda ne tik žvilgsnių šviesa, bet ir šešėlis – jų bendras, trapus, augantis. Iš pradžių tai švelnus artumas, kuriame gimsta pasitikėjimas, šiluma, tylūs susitarimai be žodžių. Vėliau – tai ir kova su pačiais savimi, savos praeities šmėklomis ir baime būti atstumtam. Šiame straipsnyje nagrinėjama visuma: meilė kaip jausmas, kaip būsena, kaip išbandymas, kuris virsta laime, bet kartais tampa pavydo, išdavystės ir tylos ginklu.
Meilė tarp dviejų žmonių yra kaip vanduo – ji teka, ji keičia formas, ji veržiasi per kliūtis, bet gali ir paskandinti. Tikra meilė reikalauja drąsos. Ne tos išorės, demonstratyvios drąsos, bet vidinės – būti atviru, trapumu, būti žaizda ir ranka, kuri ją gydo. Dauguma porų pradeda nuo šviesos – nuo žvilgsnių, nuo prisilietimo, nuo pažado būti. Tačiau tikras išbandymas prasideda tada, kai į santykius įsėlina baimė. Baimė būti paliktam. Baimė nebūti pakankamu. Baimė, kad mylimas žmogus pamils kitą.
Ir čia gimsta pavydas. Pavydas – ne priešas, o signalas. Jis rodo, kur esame silpni, kur dar neišgydėme savų randų. Pavydas dažnai kyla ne dėl kito, o dėl savęs. Mes bijome, kad nesame verti meilės, tad kai kas nors žvilgteli į mūsų mylimąjį – jaučiame grėsmę. Pavydas virsta kontrole, įtarinėjimu, pykčiu. Jis ardo tai, kas buvo pastatyta ant švelnumo ir pasitikėjimo. Bet jei du žmonės moka kalbėti – ne per priekaištą, o per širdį – tuomet net ir pavydas gali tapti augimo dalimi.
Bet ne viskas visada išeina. Ne visada vien meilės užtenka. Į santykius ateina nuovargis, rutina, spaudimas iš išorės. Tada žmogus ima trauktis. Vienas iš jų nutyla, kitas ima jausti vienatvę būdamas šalia. Ir čia slypi didžiausias pavojus – kai esame kartu, bet iš tikrųjų atskirai.
Išdavystė dažnai neatsiranda netikėtai. Ji yra tylus procesas. Kai žmogus nustoja būti girdimas, kai jo poreikiai tampa nematomi, kai tarp dviejų žmonių atsiranda tyla, kuri nebėra jauki. Išdavystė gali būti kūniška, bet dar dažniau – emocinė. Kai vienas ima dalintis savimi su kitu, nebe su savo mylimuoju. Kai širdis pradeda plakti ne ten, kur turėtų. Tai skaudina labiau nei fizinė išdavystė – nes tai rodo, kad jau nebesame namai.
Tačiau yra ir kitas scenarijus. Kai du žmonės, išgyvenę baimę, pavydą, net išdavystę, nusprendžia ne bėgti, o likti. Susidurti akis į akį su tuo, kas išdraskė juos. Kalbėti. Verkti. Atleisti. Meilė – tai ne tik euforija, tai ir darbas. Tai įsipareigojimas būti, net kai sunku. Ir kai išdrįstama pereiti per skausmą kartu – tada ateina tikroji laimė.
Laimė tarp dviejų žmonių nėra nuolatinis pakilimas. Ji yra ciklas. Ji yra rytas po ginčo, kai dar vis skauda, bet jau norisi prisiglausti. Ji yra ranka, kuri suima tavo delną, kai eini per savo baimes. Ji – tai atvirumas, kuriame gyventi gali ne tik meilė, bet ir netobulumas. Tikroji laimė – kai priimi kitą ne todėl, kad jis tobulas, o todėl, kad tavo širdis mato jame tikrumą.
Meilė – tai žemė, kurioje reikia sodinti. Laistyti. Ravėti. Prižiūrėti. Kartais – net perkasti visą iš naujo. Tačiau, jei du žmonės pasiryžta tai daryti, kartu, nuoširdžiai – tada ši žemė dovanoja saldžiausius vaisius. Ir tada, net per audras, net per nutylėjimus ir skausmus, žinai – esi ne vienas.
Kai du žmonės tikrai myli, jie sugeba matyti ne tik paviršių. Jie mato vienas kitą su visu bagažu – su praeitim, žaizdom, silpnumais. Ir jei lieka – tai ne dėl iliuzijos, o dėl tikrovės. Tokia meilė – gyva, tikra, nepatogi, bet nepaprastai graži. Nes tik joje gimsta drąsa būti savimi.
Tad tegul meilė būna ne tik žodis. Tegul ji būna veiksmas. Tegul ji kalba per žvilgsnį, per kantrybę, per grįžimą net tada, kai lengviau būtų išeiti. Ir jei turi žmogų, su kuriuo gali tylėti be nejaukumo, ginčytis be baimės būti paliktu, dalintis be kaukių – brangink tai. Nes tai yra ne tik meilė. Tai – gyvenimas.
#MeileIrSeselis #DvieseGyventi #MeileBeKaukiu #PavydasIrAtvirumas #IzdavysteIrAtleidimas #MeilesDarbas #TylosArtumas #SantykiuKova #TikraLaimė #SantykiuPsichologija