Kritinis mąstymas ir empatija – kelias į sąmoningą visuomenę

Autorius Tomas Kregždė

Gyvename pasaulyje, kuriame informacijos srautai liejasi lyg potvyniai, o nuomonės keičiamos greičiau nei orai. Tokiame kontekste tampa gyvybiškai svarbu mokėti mąstyti kritiškai ir gebėti jausti empatiškai. Tai du esminiai komponentai, vedantys mus į sąmoningą, jautrią, atvirą ir ilgalaikėms vertybėms ištikimą visuomenę. Kritinis mąstymas ir empatija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi dvi skirtingos dimensijos: viena logiška, racionali, kita – emocinga, jautri. Tačiau būtent jų sintezė leidžia kurti tvarias bendruomenes, spręsti konfliktus, priimti atsakingus sprendimus ir plėtoti humanišką progresą.

Kritinis mąstymas nėra vien įrankis akademinei veiklai ar profesiniams sprendimams priimti. Tai kasdienis gebėjimas atsirinkti informaciją, atpažinti manipuliaciją, analizuoti situacijas ir daryti išvadas, kurios atitinka ne tik asmeninius, bet ir bendruomeninius interesus. Tuo tarpu empatija – tai tiltas tarp žmonių, kuris leidžia mums ne tik suprasti kitus, bet ir jausti su jais, dalintis emocine patirtimi, atliepti kito poreikius.

Dažnai kalbėdami apie socialines problemas, politines krizes ar net kasdienius konfliktus, pamirštame, kad šaknys glūdi būtent šiuose dviejuose gebėjimuose. Visuomenė, kuri nemoka abejoti, analizuoti, o tuo pačiu ir negeba pajusti, tampa pažidžiama. Tokia visuomenė lengvai pasiduoda populistinėms žinutėms, dezinformacijai, tampa radikalėsnių jėgų taikiniu. Ji nebemoka kalbėtis, tik konfrontuoja. Nebepajėgia klausytis, tik šaukti. Nebepriima kito, nes kitas tampa priešu.

Kritinis mąstymas mokina mus žiūrėti giliau, o ne paviršiutiniškai. Jis skatina klausti: kodėl man taip sakoma? Kieno interesai slypi už šios informacijos? Ar šaltinis patikimas? Empatija tuo metu skatina klausti: kaip tai paveiks kitus? Ką jiems tai reikš? Ar mano pasirinkimas nežalos?

Į bendrą diskusiją apie visuomenės sąmoningumą, būtina įtraukti švietimo sistemą. Deja, daugelis mūsų ugdymo programų vis dar orientuotos į atmintį, testus, standartus. Mokiniai ruošiami egzaminams, bet ne gyvenimui. Kritinis mąstymas ir empatija privalo tapti ugdymo pamatiniais akmenimis. Ne kaip atskiros pamokos, o kaip bendras ugdymo principas. Literatūroje, istorijoje, net matematikoje galima mokyti kelti klausimus, diskutuoti, argumentuoti, atpažinti emocijas, mokytis dialogo.

Viešojoje erdvėje empatija dažnai painiojama su silpnumu, o kritinis mąstymas – su ciniškumu. Tačiau iš tiesų tai yra stiprybės formos. Empatiškas žmogus yra tas, kuris nebijo jausti. Jis nebijo išklausyti kitų skausmo, nepatogumo, skirtingumo. Kritiškai mąstantis asmuo nebijo keisti savo nuomonės, nes supranta, kad tiesa – tai nuolat kintantis, konteksto reikalaujantis darinys.

Empatija reikalinga ne tik santykiams tarp individų, bet ir politikai, ekonomikai, technologijoms. Tik į pasaulį žiūrėdami per žmogiškumą, galime kurti sprendimus, kurie apima ne tik efektyvumą, bet ir orumą. Pavyzdžiui, kuriant dirbtinio intelekto algoritmus, svarbu ne tik technologinis tikslumas, bet ir poveikio visuomenei supratimas. Sprendžiant socialines problemas, reikia ne tik statistikos, bet ir tikrų žmonių istorijų, balsų.

Sąmoninga visuomenė – tai tokia, kurioje informacija ne tik skaitoma, bet ir permąstoma. Kurioje žmogus nesiekia tik laimėti ginčo, bet nori suprasti. Kurioje kalbama ne tik garsiai, bet ir klausomasi tyliai. Kur sprendimai priimami ne tik galva, bet ir širdimi. Tokia visuomenė gebės ne tik išgyventi krizes, bet ir kurti ateitį, kurioje tilps daugiau balso, daugiau jausmo, daugiau ižvalgų.

Empatijos stokojanti visuomenė tampa pavojinga. Ji nemato silpnesnio, atstumia kitokį, ignoruoja kenčiantį. Ji netenka gebėjimo kolektyviai spręsti problemas. Kritinio mąstymo stoka – tai nuolatinis pasidavimas "greitoms tiesoms", manipuliacijoms, emociniam triukšmui. Ir viena, ir kita kartu kuria grėsmingą tylos zoną, kurioje niekas nebeklausia, niekas nebejaučia, o tik paklūstama ir teisiama.

Todėl reikia ugdyti ne tik technologinius ar ekonominius įgūdžius, bet ir moralinius raumenis. Kritinis mąstymas leidžia atskirti tikrovę nuo iliuzijos, empatija leidžia atskirti žmogų nuo funkcijos. Abu šie gebėjimai kartu sudaro pamatus humaniškai civilizacijai. Ir būtent čia slypi mūsų atsakomybė – kaip asmenų, kaip bendruomenių narių, kaip žmonių rasės.

Jei kiekvienas iš mūsų kasdien bent kartą sustotume ir paklaustume savęs: ar tai, ką galvoju, sakau, veikiu, yra išmastyta ir jausminga? Ar tik pakartoju? Ar tik reaguoju? Tokia refleksija jau būtų pirmas žingsnis link sąmoningesnio pasaulio. Kritinis mąstymas moko sustoti, empatija moko žiūrėti giliau. Abu kartu moko gyventi atsakingai.

IŠVADOS

Kritinis mąstymas ir empatija – tai ne pasirinkimas tarp proto ir širdies. Tai bendras kelias, vedantis į sąmoningą, jautrią, atsakingą visuomenę. Tokią, kurioje sprendimai grindžiami argumentais, o santykiai – žmogiškumu. Tik ugdydami šiuos du gebėjimus mes galime sukurti pasaulį, kuriame gyventi bus ne tik saugu, bet ir prasminga. Pasaulį, kuriame kiekvienas balsas girdimas, o kiekvienas jausmas turi vietą. Nes sąmoninga visuomenė prasideda nuo vieno kritiško klausimo ir vieno empatiško atsako.

Komentarų nėra

Atsakykite