Narcisizmas – tai reiškinys, kuris dažnai aptariamas paviršutiniškai, pasitelkiant klišes ar net žodį kaip įžeidimą. Tačiau iš tiesų tai gilesnė psichologinė struktūra, apimanti ne vien savimeilę ar egocentriškumą, bet ir sudėtingą vidinį pasaulį, kuriame slypi trapi savivertė, emocinis atotrūkis ir galingas troškimas būti matomam, vertinamam, pripažintam. Šiuolaikinėje kultūroje, kurioje dominuoja įvaizdis, dėmesio ekonomika ir individualizmas, narcisizmo šaknys randa itin palankią dirvą. Šis reiškinys ne tik keičia žmonių santykių dinamiką, bet ir tyliai veikia mūsų pačių vidines ribas: tai, kaip mes matome save, kaip leidžiame kitiems mus veikti ir kiek pasitikime savo pačių tikrumu.
Narcisizmo ištakos glūdi dar vaikystėje, kai formuojasi tapatybė ir savivertė. Vaikas, kuris negauna pakankamai besąlygiško priėmimo, meilės ar atspindėjimo, gali užaugti su gilumine tuštuma, kurią bando kompensuoti perdėtu savęs idealizavimu. Tokiu būdu formuojasi narcisistinė gynybinė struktūra – žmogus išmoksta kurti išorinio tobulumo įvaizdį tam, kad paslėptų vidinį nesaugumą ir silpnumą. Šis mechanizmas gali tapti nesąmoninga gyvenimo taktika: būti nuolat pranašesniu, dominančiu, vertinamu, kad išvengtum gėdos jausmo ar vidinės sumaišties.
Narcisistinė asmenybė neretai pasižymi paviršutinišku žavesiu, stipriu noru būti dėmesio centre, menku empatijos jausmu ir sunkumais palaikant ilgalaikius, artimus ryšius. Iš pirmo žvilgsnio šie žmonės atrodo pasitikintys savimi, charizmatiški, net įkvepiantys. Tačiau artimesniuose santykiuose dažnai atsiskleidžia emocinis šalnumas, manipuliacija, kritikos nepakantumas ir gynybinė agresija. Partneriai, draugai ar kolegos dažnai atsiduria situacijoje, kur jų vertė priklauso nuo to, kiek jie atitinka narcisistinio žmogaus lūkesčius. Nesugebėjimas atspindėti jų idealizuoto įvaizdžio neretai baigiasi atstūmimu arba subtilia devalvacija.
Narcisizmo poveikis nėra tik individualus – jis veikia santykių ekologiją. Dažnai žmonės, atsidūrę šalia narcisistinių asmenų, patiria savivertės eroziją: jie ima abejoti savo jausmais, kaltina save, stengiasi „užsitarnauti“ meilę arba pritarimą. Narcisistinis ryšys tampa psichologine spąstų erdve, kurioje nėra abipusio atspindžio – tik viena kryptimi nukreiptas dėmesys, reikalavimai, lūkesčiai. Šioje dinamikoje dažnai išsitrina ribos tarp meilės ir kontrolės, artumo ir išnaudojimo. Narcisistinis asmuo gali labai meistriškai naudotis emociniu spaudimu – nuo idealizavimo iki atstūmimo – tam, kad išlaikytų savo kontrolės iliuziją.
Svarbu suprasti, kad narcisizmas turi spektrą. Yra skirtumas tarp sveikos savimeilės ir patologinio narcisizmo. Visi žmonės kartais nori dėmesio, pripažinimo, nori pasijusti svarbūs – tai natūralu. Tačiau kai šis poreikis tampa kompulsinis, kai pripažinimas tampa būtinybe, o kritika – nepakeliama grėsmė, tada pradedame kalbėti apie asmenybės sutrikimą. Narcisizmo šaknys dažnai yra nesąmoningos – patys žmonės ne visada supranta, kodėl jų santykiai žlunga, kodėl jie negali patirti artumo, kodėl kitų sėkmė juos skaudina ar net žeidžia. Gynybos mechanizmai – racionalizavimas, projekcija, idealizavimas, devalvacija – veikia taip greitai, kad trukdo pamatyti savo pačių pažeidžiamumą.
Psichoterapinis darbas su narcisistine struktūra yra sudėtingas, bet ne beviltiškas. Pagrindinis iššūkis – sukurti santykį, kuriame žmogus jaustųsi pakankamai saugus, kad galėtų pažvelgti į savo gynybas, įsisąmoninti jas ir palaipsniui auginti empatiją tiek sau, tiek kitiems. Tai – ilgalaikis ir gilus procesas, kuriame svarbu ne tik keisti elgesį, bet ir keisti vidinius santykius su savimi. Vienas iš pagrindinių gydymo momentų – padėti žmogui atskirti savo vertę nuo išorinio įvaizdžio. Kai pradeda formuotis tikresnė tapatybė, mažėja poreikis nuolat save įrodinėti ar valdyti kitus. Tikroji galia slypi ne kontrolėje, o gebėjime būti autentišku, pažeidžiamu, žmogišku.
Visuomenės lygmenyje svarbu kalbėti apie narcisizmą ne tik kaip asmenybės sutrikimą, bet ir kaip kultūrinį reiškinį. Šiuolaikinė medijų erdvė dažnai skatina narcisistinį elgesį – vertinama tai, kas matoma, vertinama greitai ir paviršutiniškai. Žmonės ima tapatinti savo vertę su „patinka“ skaičiumi, viešu įvaizdžiu, socialiniu sėkmingumu. Tai veikia ne tik pavienius asmenis, bet ir formuoja kolektyvines vertybes. Autentiškumas, gilumas, santykio kokybė – tai vertybės, kurios lengvai pasimeta šioje dėmesio ekonomikoje.
Todėl svarbu kalbėti apie emocinį raštingumą, apie vidinę brandą, apie gebėjimą kurti santykį, kuriame svarbu ne tik būti matomam, bet ir matyti kitą. Tik per tikrus ryšius mes galime pasijusti esantys – ne veidrodyje, bet gyvenime. Tik tada narcisizmo tylioji galia praranda savo poveikį.
Išvados
Narcisizmas – tai daugiau nei savimeilė. Tai sudėtinga psichologinė būsena, kuri gali būti tiek asmeninė gynyba, tiek kultūrinė norma. Suprasti narcisizmo mechanizmus reiškia ne teisti, o atpažinti – tiek savyje, tiek kituose. Ir nors narcisistinis santykis gali būti sekinantis, atsitraukimas nuo jo – tai pirmas žingsnis į sveiką, aiškų ir pagarbų buvimą su savimi bei kitais. Kuo labiau auginame gebėjimą būti tikri, pažeidžiami ir atviri, tuo mažiau paliekame vietos paviršutiniškam, kontrolę siekiančiam santykiui.
Tikrasis „aš“ neprivalo būti tobulas – jis turi būti tikras. Ir tai yra priešingybė narcisizmui.
#narcisizmas #psichologija #santykiai #savivertė #autentiškumas #emocinisraštingumas #vidinėbranda #psichoterapija #psichinėsveikata #sielųrezonansas