Kai pabėgimas tampa laime
Autorius Tomas Kregždė
Žmonės neieško laimės, žmonės ieško pabėgimo nuo vargo, nuo skausmo, nuo tuštumos. Laimė – per daug abstrakti, per daug miglota, kad būtų tikras tikslas. Jie ieško tylos vietoj triukšmo, trupučio šviesos tamsoj, kažko, kas leistų kvėpuoti lengviau. Ir tik kartais, kai jau pabėga pakankamai toli, supranta – gal tai ir buvo laimė.
Žmonija nuo pat pirmųjų savo egzistencijos dienų ieškojo prasmės. Ta paieška buvo vadinama laimės siekimu, tačiau iš tiesų – tai buvo pabėgimas. Nuo bado. Nuo pavojų. Nuo vienatvės. Nuo skausmo, kuris skaudėjo ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Vystantis pasauliui, keitėsi pavidalai, bet ne esmė. Mes vis dar bėgame. Tik dabar ne nuo plėšrėjų ar šalto vėjo, o nuo egzistencinio nerimo, socialinio spaudimo, vidinės tuštumos.
Laimė tapo dažnu žodžiu, kuris glųdi ant reklamos plakatų, socialinių tinklų skiltelėse, citatų paveikslėliuose. Tačiau kuo daugiau apie ją kalbama, tuo labiau atrodo, kad mes jos nepažįstame. Kaip apie angelą, kurį visi aprašo, bet niekas nematė. Tikra laimė yra tokia tylutė, kad dažnai jos net nepastebime. Ji nepriklauso nuo fejerverkų ar didžiulių įvykių. Ji slypi maŽose akimirkose: kai niekas neskauda, kai kas nors šalia išklauso, kai gali ramiai užmigti. Tačiau vietoj to, kad sustotume ir leistume sau jausti, mes bėgame.
Pabėgimas tampa veiksmu, kuris suteikia iliuzinį komfortą. Mes perkame daiktus, kečiame partnerius, kraustomės į kitus miestus, pasineriame į darbus ar socialinius tinklus – viskas tam, kad pabėgtume nuo ko nors, kas skauda viduje. Ir tik labai nedaugelis sugeba atsisėsti, pažiūrėti sau į akis ir paklausti: nuo ko aš bėgu? Kodėl man taip sunku būti ten, kur esu?
Išdavystės, netektys, žaizdos, kurias kiti paliko ar kurias patys sau padarėme, formuoja mus. Jos moko bijoti. Baimė tampa impulsu, kuris skatina judėti pirmyn, bet ne kurti, o slėptis. Ne atrasti, o pamiršti. Pavydo jausmas, kuris kyla matant kitų tariamą laimę, – dar viena pabėgimo kryptis. Mes nebėra laimingesni, tik gudresni savo slėpynėse.
Kai kas sako: ištikimybė neegzistuoja. Galbūt. Galbūt tai tik dar viena svajonė, kuria patogu tikėti, bet sunku įrodyti. Tačiau jei ir neegzistuoja ištikimybė kitam, gal dar yra tikimybė būti ištikimam sau? Nevaidinti, neprisitaikyti, nebijoti pripažinti savo ribotumo. Nes kai liaujamės bėgė, galime pradėti eiti. Lėtai, apmąstytai, gal net vieni. Bet kryptingai.
Laimės idealas mus slegia. Ji vaizduojama kaip tikslas, kuris vis tolsta. Tačiau pabėgimo kelias dažnai atveda ten, kur visai nesitikėjome atsidurti: į susitaikymą. Kai suprantame, kad visos pastangos slėpti ar keisti save buvo ne iš reikalo tapti geresniais, bet iš baimės nebūti pakankamais. Ir kai priimame save tokius, kokie esame – su randais, klaidomis, su nepavykusiais santykiais ir svajonėmis, kurių neįgyvendinome – būtent tada ir užplīsta ta tyli laimė. Ne triumfo, o ramybės forma.
Dviem žmonėms kartu eiti šiuo keliu yra dovana, bet ir didelė atsakomybė. Laimė dviese – tai ne džiaugsmo momentai Instagram'e, o gebėjimas tylėti kartu, kai pasaulis griūva. Tai pagarba vienas kito bėgimo kryptims, tai pastangos nepertraukti, kai kitas kalba apie savo skausmą. Tikras ryšys atsiranda ne tuomet, kai baigiasi kova, bet kai nebebijoma rodyti savo silpnumo.
Meilė taip pat dažnai painiojama su pabėgimu – į kitą žmogų, į naują jausmą, į iliuziją, kad kitas mane pataisys. Bet meilė, kaip ir laimė, neatsiranda išorėje. Ji gimsta, kai bėgimo ratas sustoja. Kai abu pažiūra vienas į kitą ir pasako: aš taip pat bėgau. Ir dabar noriu pabūti.
Straipsnį baigiu tuo pačiu, kuo jį pradedu: žmonės neieško laimės. Jie ieško atokvėpio. Ir kartais, kai jau viskas nutyla, kai pagaliau nustoji stengtis, kai nieko nereikia įrodyti, kai sėdi ant suolelio ir girdi savo kvėpavimą – galbūt būtent tada laimė ir ateina. Tik ne kaip fanfara. O kaip tylus atsakymas į klausimą, kurio niekada garsiai neuzdavėme.
#LaimesPaieskos #Pabegimas #VidineRamybe #MeileIrBaimė #TylusPrisijungimas #Zmogiskumas #SirdiesKelias #NepastebetaLaimė