Dėkingumo galia: iš pačių mažų dalykų gimsta laimė
Gyvenimo srovė mus plukdo per įvairias patirtis – gausą ir stoką, džiaugsmus ir netektis, sėkmes ir nesėkmes. Ir dažnai mes trokštame permainų, naujų įspūdžių, ryškesnės patirties. Tačiau retai susimąstome apie galingą ir nesudėtingą vertybę, kurią galime priimti jau šiandien – tai dėkingumas. Dėkingumas nėra tik žodžiai „ačiū“ – jis yra gebėjimas pamatyti ir įvertinti tai, kas mums smulkiausia, bet nepaprastai reikšminga. Dėkingumo jėga slypi ne tame, kad esame geri ar mandagūs, bet tame, kad jo dėka mokomės gyventi sąmoningiau, pilniau, šviesiau. Ir todėl dėkingumas tampa tiltu – tarp mūsų ir pasaulio, tarp mūsų ir kitų žmonių, tarp mūsų ir paties savęs. Šiandien kviečiu kelionę – per dėkingumo spalvas, jo jėgą, iššūkį ir dovaną. Nes būtent per dėkingumą galime pamatyti, koks stebuklas yra pati gyvenimo esatis.
Dėkingumas – tai ne tik pripažinimas, kad turime tai, ko trokštame. Tai grįžimas prie šaknų – prie kvapo rytinės kavos, ryškaus saulėtekio, šypsenos rūsyje ar tylos tarp rūpesčių. Tie momentai dažnai vadinami „mažais“, bet būtent jie – mūsų gyvenimo audinys. Dėkingas žmogus žiūri į pasaulį kaip į dovaną, o ne kaip į objektą, kurį reikia pataisyti. Jis pamatęs akimirką pradeda gyventi ją daug ryškiau. Ir šiame gyvastingume slypi esminis posūkis – galimybės vietoje trūkumų, šviesos vietoje tamsos. Dėkingumas yra būdas atkurti ryšį – su pačiu savimi, su kitais, su gamta, su laiku. Nesame atskiri – esame suspausti į begalinę tėkmę, ir dėkingumas yra tas, kuris padeda ne plaukti srovėmis, o tapti jų kryptimi.
Dėkingumas yra ne vien emocija, bet sprendimas – priimti tai, kas yra, ir ieškoti tame vertės. Jis kviečia sąmoningai įvardyti: „ačiū už tai, ačiū už tai“ – net tada, kai situacija nėra ideali. Tai reiškia ne slėpti skausmą, bet pripažinti, kad net skausme yra kažkas, kas moko, kas net ir mus augina. Dėkingumas mus išmoko būti ten – visose būsenoje. Nes iš padėkos išlenda esme jungiančios jėgos – atleidimas, kantrybė, drąsa judėti toliau. Ir šis judėjimas kyla ne iš pareigos, o iš sąmoningo prisirišimo prie savasties, prie gyvenimo.
Pradėję praktikuoti dėkingumą, mes dažnai patiriame tylų stebuklą – žvaigždutes šypsenose, spindesį paukščių giesmėse, šviesą net tada, kai aplink pilka. Tai – mūsų pačių kūrinys, kurį gimdo dėkingumas. Todėl jis tampa ne tik vidine būsena, bet kūrybine energija – meilės, atjautos, gebėjimo išgirsti kitą. Dėkingumas kalba švelniai, bet jo aidai skamba aukštesniu balsu nei triukšmas. Tai priminimas sau: „Aš esu, aš esu čia, ir aš galiu juos atpažinti – mažus dalykus, kurie yra didžiausia dovana.“
Gyvenimas nėra tik laimės paieška. Kartais jis – skausmo ar nuovargio kelias. Ir būtent dėkingumas keičia požiūrį – ne prieš skausmą, o su juo. Jis neišpusto problemų, bet suteikia joms prasmę – kaip žingsnius į gilesnį savęs pažinimą. Dėkingas žvilgsnis išmoksta matyti, kad po audra ateina ramuma, kad tame pačiame audros centre formuojasi vidinė stiprybė. Dėkingumas taip pat suartina mus su kitais. Kai tariame „ačiū“, mes įkuriame tiltą. Ne tik žodžiai – bet atskleidžiami tylūs tinklai, kurie jungia širdis. Dėkingumas atveria nuoširdumo erdvę – ir kitų kelias tampa artimesnis. Jis kuria socialinę šilumą – ne tik tuomet, kai esame šalia, bet ir kai buvome vieniši.
Dėkingumas turi savo iššūkį. Jis reikalauja nuoširdumo. Ne paviršinė mandagumo frazė. Jis kelia klausimą: ar galiu atsikelti, įsiklausyti į vidų, į savo darbą, į santykius, į praeitį ir pažvelgti plgaisan ipo ant jų? Tai nereiškia pamiršti skausmo ar nepritarti supratimams – tai ieškoti to, kas net ir ten – koridoriuje tarp baimės ir drąsos – vis dėlto generuoja šviesą. Ir ta šviesa yra dėkingumas. Jo dėka galime suprasti – nes esame žmonės, ir tai yra mūsų ribos, bet ir mūsų džiaugsmo galimybės.
Akivaizdu – dėkingumo praktika neatsiranda per valandą. Ji prasideda nuo paprastų veiksmų – dienoraščio, šypsenos, tylos, įsiklausymo, mažų gestų. Bet jei tą dieną suteiki vieną akimirką dėkingumo, ji gali pakeisti pasaulį. Nes dėkingumas veikia tyliai, bet ir galingai. Jis nepriklauso nuo išorinių sąlygų – esame dėkingi – kai turime, ir kai neturime, kai trūksta, o kai yra – vis dėlto yra. Ir tai tampa nuostata – „aš esu dėkingas“. Ir ne tik sau. O tada dažniausiai ir kitiems.
Dėkingumo jėga – ne stebuklas, kuris atsiranda tik svajose. Jis yra mūsų kasdienybėje, mūsų ritme, mūsų mintyse. Jis ne reikalauja daug – tik širdies dėmesio. Tačiau jis duoda daug – begalinę ramybę, šilumą, jungtį, prasmę. Todėl dėkokime – ne kartą, ne paviršutiniškai, ne pro forma. Dėkokime nuoširdžiai. Nes dėkokime gyvenimo dovanų – nuo mažų iki didelių. Ir kai padarysime tai, pamatysime – dėkingumas yra stebuklas, kurį galime ne tik priimti. Bet ir šviesti juo kitiems.
Išvados
Dėkingumas yra daugiau nei emocija – tai sąmoningas gyvenimo pasirinkimas, kuris pakeičia mūsų santykį su pasauliu, su savimi ir su kitais žmonėmis. Jis kyla iš dėmesio, pastebėjimo, asmeninės atsakomybės ir vidinės ramybės. Dėkingumas suteikia mums gebėjimą gyventi gyviau – pamatyti tai, kas slypi tarp eilučių, kas dažnai praleidžiama skubuose žingsniuose. Dėkingumas nesumažina skausmo ar sunkumų – bet transformuoja juos į patyrimą, iš kurio galime semtis stiprybės. Dėkingumo galia slypi jo paprastume, tačiau jis atveria mus didesniam gyvenimui – pilniai patirti save, tapti artimesniems, kurti ramybės erdves tiek viduje, tiek aplinkui. Tad kviečiu praktikuoti dėkingumą ne retai, o kasdien – ir stebėti, kaip mūsų mažos padėkos kuria dideles gyvenimo permainas.
Hashtagai
#Dėkingumas (#Gratitude) #GyvenimoDovana #SantykisSuSavimi #KasdienisStebuklas #KūrybaGyvenimo #EmocinisRaštingumas #RytinėRamuma #DėkingumoGalia #SantykiųTiltai #VidinėErdvė
Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT