Žalia akis viduje: ką mums pasako pavydas
Pavydas – tai vienas iš tų jausmų, kuriuos visi pažįstame, bet retai norime pripažinti. Jis slysta tyliai, kaip šešėlis per širdį, tarsi svetima ranka paliestų ten, kur jautriausia. Pavydas dažnai atrodo nepatogus, gėdingas, netgi silpnumo ženklas. Bet jis nėra priešas. Pavydas yra pranešimas – ne apie kitą žmogų, bet apie mus pačius.
Tai emocija, kuri kyla ne tada, kai kažkas mums atima tai, ką turėjome, bet kai kažkas gauna tai, ko mes slapta norėjome. Pavydas rodo kryptį, ne priešą. Jis atskleidžia mūsų troškimus, mūsų ilgesius, mūsų tyliai pamirštas svajones. Kai mokomės jo nekaltinti, o klausytis – pavydas tampa veidrodžiu, o ne narvu.
Pavydas kaip mokytojas
Dažnai pavydą painiojame su pykčiu ar panieka. Bet iš tiesų tai – liūdesys, kuris neturi sau vietos. Jis pasirodo, kai matome, kad kažkas gyvena gyvenimą, kurio ir mes norėtume. Kai kito žmogaus džiaugsmas primena mums mūsų pačių ilgesį. Ir vis dėlto, vietoj to, kad į jį pažiūrėtume kaip į šviesos spindulį, kuris rodo mūsų širdies kryptį, mes jį užspaudžiame, slepiame, bandome išgyvendinti.
Bet pavydas moko. Jis sako: „Pažiūrėk, ko tu nori.“ Kai jį priimame be kaltės, jis tampa savistabos įrankiu. Jis klausia ne „kodėl ne aš?“, o „ko man iš tiesų trūksta?“ Gal tai artumo jausmas. Gal profesinis pripažinimas. Gal laisvė būti savimi. Kai įvardijame šį trūkumą, pavydas praranda savo nuodingą galią ir tampa vedliu.
Pavydas – ne apie kitą, o apie mane
Kai jaučiame pavydą, dažnai į jį žiūrime kaip į moralinį trūkumą. Mums gėda. Tačiau moralinis vertinimas čia nepadeda – jis tik gilina atskirtį. Pavydas neatsiranda iš blogio. Jis kyla iš noro. Iš troškimo būti matomam, išgirstam, reikalingam. Pavydas sako: „Ir aš noriu.“ Tai ne silpnumas – tai žmogiškumas.
Problema prasideda tada, kai pavydas tampa pretekstu neapykantai. Kai vietoj to, kad įsigilintume į save, mes pradedame smerkti kitą. „Jam pasisekė tik todėl, kad…“ „Ji net nevertina to, ką turi…“ – tokios mintys tampa gynyba nuo savo skausmo. Bet kuo labiau smerkiame kitą, tuo toliau nueiname nuo savo paties tiesos. Pavydas – tai ne apie kitą žmogų. Jis apie mus.
Ką pavydas slepia?
Už pavydo dažnai slepiasi savivertės trūkumas. Kai neleidžiame sau svajoti, kai tikime, kad nesame verti to, ką turi kiti, pavydas tampa būdas išgyventi. Vietoj to, kad pripažintume savo troškimus, mes juos perprojektuojame kaip kritiką kitam. Bet tikras išsilaisvinimas ateina tada, kai tampame atviri sau. Kai galime sau pasakyti: „Aš pavydžiu, nes ir aš to noriu.“
Kai pavydas tampa pokalbio dalimi – su savimi ar su kitu – jis netenka savo nuodų. Jis nebežeidžia, bet praturtina. Nes išdrįsti pripažinti pavydą – tai reiškia būti nuoširdžiam. O nuoširdumas yra didžiausia drąsa.
Pavydas kaip tiltas, o ne siena
Įdomiausia tai, kad pavydas gali mus suartinti. Kai išdrįstame jį išsakyti ne kaip kaltinimą, bet kaip pažeidžiamumą, mes kuriame ryšį. „Kai matau, kaip tau sekasi, aš pajuntu, kiek aš pats bijau pradėti.“ Tokia frazė ne atstumia, bet atveria.
Pavydas gali tapti tiltu – jei išdrįstame jį peržengti. Jis primena, kad mes visi trokštame tų pačių dalykų: meilės, saugumo, laisvės, pripažinimo. Pavydas neatskiria – jis sujungia, kai žiūrime giliau. Kai suprantame, kad kito sėkmė nereiškia mūsų nesėkmės. Kad pasaulis nėra nulinės sumos žaidimas. Kito šviesa neužtemdo mūsų. Ji tik parodo, kad mes irgi galime šviesti.
Pavydas kūryboje ir santykiuose
Kūrybinėse srityse pavydas dažnas kaip oras. Jis kyla ten, kur žmonės dalinasi savo vidumi, kur nėra garantijų, o sėkmė dažnai atrodo atsitiktinė. Bet net ir čia pavydas gali tapti varikliu. Kai jis neslopinamas, o panaudojamas – kaip energija augti, mokytis, ieškoti. Pavyzdys įkvepia tada, kai pavydas tampa klausimu: „Kaip aš galiu?“ – o ne „Kodėl ne aš?“
Santykiuose pavydas dažnai susijęs su nesaugumu. Bet jis taip pat rodo, kas mums svarbu. Jei pavydime žmogaus dėmesio, galbūt tai ženklas, kad mums trūksta ryšio. Jei jaučiamės grėsmingai šalia kito sėkmės – gal tai reiškia, kad mums reikia daugiau savęs priėmimo. Pavydas yra kvietimas būti atviresniems – su savimi ir su kitu.
Išvada: kai pavydas tampa šviesa
Pavydas nėra nei geras, nei blogas – jis tiesiog yra. Tai signalas. Ne kaltė. Ne nuosprendis. Tik kvietimas pažvelgti giliau. Kai mokomės jį priimti kaip emocinį kompasą, o ne kaip trūkumą, mes galime augti. Pavydas tampa langas, ne siena.
Giliai viduje visi mes ieškome prasmės, ryšio, džiaugsmo. Ir kiekvienas jausmas, net ir pavydas, veda mus ta kryptimi – jei išdrįstame į jį žiūrėti su švelnumu, o ne su baime. Tik tada, kai leidi sau matyti, ką slepia tavo pavydas, tu tampi laisvas. Ne todėl, kad pavydas išnyksta, bet todėl, kad jis nebevaldo tavęs. Ir tada, tyliai, bet tvirtai, prasideda tikrasis augimas.
#pavydas #jausmai #savivertė #emocijos #sąmoningumas #žmogiškumas #vidinisaugimas #emocineinteligencija #asmeninisaugimas #savistaba #atsakomybėužsave #psichologijakasdienai
Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT