Liūdesys – tarsi nakties sapnas, kurį privalome išgyventi
Kai paskendame liūdesyje, atrodo, kad mus užlieja tylus nakties sapnas – lėtas, sunkus, šiek tiek bauginantis ir visiškai neišvengiamas. Liūdesys dažnai laikomas nepageidaujama būsena, kurią norime kuo greičiau pakeisti – juk daug lengviau verkti, kai esi vienas, kai to neišgirsta kiti. Tačiau liūdesys – tai ne tik ašaros ar tuštuma. Tai – gyvenimo kambarys, kuriame slegiantis tylos šleifas sukviečia mus stabtelėti, pažvelgti į savąją sielą, išgirsti tai, ką vėliau jau nebeįmanoma suvokti aukštomis nuotaikomis. Liūdesyje slypi subtilus kvietimas – sustoti tarp dinaminių gyvenimo eilučių ir sulyginti ritmą su vidiniu pulsu. Tai nėra monologas apie skausmą, o mūsų paties švelnaus buvimo liudijimas. Ir jei tik atsiversime – ši būsena gali tapti tvirtu pamatiniu akmeniu naujam savęs pažinimui.
Paveiktas liūdesio, žmogus pradeda kitaip girdėti gyvenimą. Jam nebereikia triukšmingos kasdienybės. Nebereikia imtis veiklos vien tam, kad išvengtume tylos. Nes liūdesys moko – būti ne su veiksmu, o su savimi. Jis siunčia signalą: „Sustok. Klausyk. Atpažink, kas dingo, kas skauda, kas neatsakė.“ Ir nors tai nėra patogu, tai tapti būtina. Nes liūdėjimas – tai mūsų ryšys su nuostabiu dalyku, vadinamu žmogiškumo ribomis. Jis parodo, kad mylėjome, kad investavome savo mintis ar širdį, kad kažkas buvo svarbu. Tai – liudijimas apie santykį, apie ryšį, kuris ne visada baigiasi laimės simfonija, bet kurio prasmė ne mažėja dėl to.
Yra žmonių, kurie tiki, jog liūdesys – tai blogis, kurį reikia kuo greičiau diskredituoti. Jie siūlo „teigiamą mąstymą“, permąstymą, savaiminę terapiją. Tačiau liūdesys nėra disfunkcija – tai evoliucinis, įgimtas ir esminis žmogaus jausmas. Jis mums padeda pabaigti vieną ciklo dalį ir pasirengti naujam – tarsi ritualas, kuris neapsiriboja ašaromis, bet įtraukia girdėjimą, švelnumą ir netgi ramybe. Liūdėjimas – tai šešėlis, kuris suteikia erdvei reljefo, spalvai ir gyliui. Be liūdesio nebūtų nei žalumos, nei kontrastingo džiaugsmo. Tai dalis kūrinio, kuriame mes patys esame pakloti plačiai, nesibijodami nuleisti užuolaidų.
Kartais liūdesį sukelia konkretus įvykis – netektis, išsiskyrimas, prarastas reiškinys, netekta svajonė ar neatsakyta tikimybė. Tačiau dažniausiai jis ateina netikėtai – be pavojaus, be aiškios formos, bet su stipriu vidiniu balsu. Ir tada tampa aišku: liūdesio nereikia taisyti. Jį reikia leisti. Jį reikia išgyventi. Leisti sau kvėpuoti su juo, nepasitenkinti komunikacijos bombardavimu. Nes liūdesio metu galime įeiti į vidinį balsą, tapti vienu su savo patyrimais ir girdėti save kitaip – atviriau, jautriau, išmintingiau.
Iš tiesų liūdesys yra pamatas empatijai. Tas, kuris patyrė tuštumą, labiau supras kitų tuštumą. Tas, kuris plaukė per ašaras, daugiau pajėgs išlieti tylos artumą kitam. Liūdesyje slypi kultūrinė ir socialinė svarba – mokslas, kultūra, menas dažnai gimsta iš šios būsenos. Daugelyje literatūros kūrinių, muzikų eilėraščių ar tapybos šedevruose liūdesys tampa įkvėpimo šaltiniu, nes jis ne dramatizuoja, bet tiksliai nudažo žmogaus būties atspalvį. Ir tai – ne pavojus. Tai – kūryba, kuri gimsta iš esaties gelmių.
Tačiau nėra garantijos, kad liūdesys neišsivystys į depresiją. Todėl, nors liūdėjimas – tai natūralus procesas, jis reikalauja atidaus santykio. Leisti sau liūdėti – taip. Bet ir ieškoti palaikymo – taip. Nes liūdesys su padoria šviesumo viltimi reiškia: „Aš leidžiu sau šią dramą, bet nesmerkčiau savęs amžinai.“ Jis taip pat reiškia gebėjimą iškelti galvą, kvėpuoti dalimis, leisti pojūčiui trūkti erdvės. Ir čia – tiltas tarp skausmo ir išgyvenimo liaudiškai vadinamas bendryste. Būkime šalia to, kuris liūdi. Nebūtinai su veiksmais. Kartais pakanka tiesiog stovėti šalia.
Liūdėjimo metu esame kur kas stipresni, nei tai galėtų atrodyti. Nes liūdesys – tai mūsų vidinės kantrybės, jautrumo ir drąsos išsiliejimas. Tai – pasitikėjimas, jog galime išbūti su savimi pažeidžiami. Tai – didžiulė tvirtumo dovana. Ir dėl to liūdesys nusipelno pagarbos. Jis nėra „netikra baimė“. Jis nėra „neaktualus“. Jis nėra „beprasmiškas“. Jis – veikėjas, ne silpnumas. Ir jei mes išmokstame su juo draugauti – mūsų gyvenimas įgauna ne tik spalvų maksimumą, bet ir reljefo gilumą.
Tačiau kai liūdesys mus paliečia – nepamirškime, kad gyvenimas neatmeta. Jis tik žino, kaip nudažyti mūsų vidinį peizažą – šiek tiek tamsesniu tonų, bet su tais pačiais šviesos peršvietimais. Nepamirškime pradėti mažų šviesų – knygos, pokalbio, muzikos, rytinės kavos. Nes svarbus ne šuolis, o žingsnis per akimirką. Nes liūdesys nuveda į stiprumą, kurio neįgysi per greitą pakilimą. O tada, kai jis praeina, paskui lieka ne sentimentalus pėdsakas, o dar gyvesnė, gyvybingu pagrindu artima mūsų kasdienybė.
Galiausiai, liūdesys – tai žemė, ant kurios mūsų sielos ištekliai randa erdvę. Jis ne skaldys mūsų – jis įtvirtins, įsodins mus gilių asmeninių prasmų lauke. Jis ne išpluks, ne pašalins, bet sustiprins tai, kas jau esame. Ir todėl, kai kitą kartą susidursi su liūdesiu – neleisk jo ignoruoti, bet leisk jam tapti dalimi tavo kelio. Nes liūdžiai yra verta: liūdėti – tai gyventi, leisti sau gyventi ir jausti su pilnais plotais.
Išvados
Liūdesys – ne sąmoningai vengtinas, o atvirai priimtinas žmogaus jausmas. Jis suteikia erdvės sustoti ir išgirsti save, be pagražinimų ir be triukšmo. Tai esama dovana, nors ir skaidraus liūdesio veidu – dovana kurti, pažinti gilumą, išsiugdyti empatiją ir stiprybę. Liūdesys mus ne pražudo, bet paruošia naujajai šviesai. Jis reikalauja kantrybės, švelnumo ir pasirengimo – deramų sąlygų šiam ramybei. Tačiau tada, kai jį išgyvename, ne tik išgyvename – mes tampame žmonėmis pilniau, tikriau ir artimiau vienas kitam.
Hashtagai
#Liūdesys #EmocinisRaštingumas #VidinioGyliuKelias #ŽmogiškumoReljefas #EmpatijosŠaltinis #GyvenimoTamsaIrŠviesa #SkirtumųVertė #DraugystėSuSielosBalsu #StiprybėIrSkala #KultūraIrJausti
Paruošė Tomas Kregždė
by HUMAN RACE SUPPORT