Dėkingumas
Kalbame apie gilesnį dėkingumą. Yra ir daugiau paviršutiniškų dėkingumo formų, ir mes ne apie tai kalbame. Turiu omenyje tai, kad reikia būti dėkingam už tai, kad kažkam sekasi blogiau nei tau... kartais tai yra dėkingumo šaltinis.
Žmonės sako: „O aš tikrai turėčiau būti dėkingas, nes pažiūrėk į šį žmogų – jam blogiau nei man, todėl turėčiau būti dėkingas“. Tai nėra tikrasis dėkingumas, tai dėkingumas, kuris pasiekiamas mąstant, kai lygini save su kitais.
Gilesnis dėkingumas pasiekiamas ne per kokį nors konceptualų procesą, kai paaiškinate sau, kodėl turėtumėte būti dėkingi. Tai paviršutiniška dėkingumo forma, iš tikrųjų tai nėra kas, galiausiai tai susiję su ego.
Esmiškesnis už tikrąją dėkingumo formą yra gilus dėkingumo jausmas. Tai nesusiję su tuo, ką sakote sau savo galvoje, tai yra kažkas, ką jaučiate dabartiniu momentu, tai yra šios akimirkos „esmingumo“ įvertinimas.
Mes naudojame žodžius kaip nuorodas. Kai sakau „dėkingi“, kai kurie žmonės gali paklausti: „Ką turi omenyje dėkingumas? Tai jausti, kad jus supantis pasaulis yra gyvas ir jūs dalijatės jus supančio pasaulio gyvumu. Yra išorinis gyvumas, kituose žmonėse, net jūsų aplinkoje – ar tai būtų gamta, ar net kambaryje, jūs jaučiate gyvumą to, kas šiuo metu aplink jus, per savo gyvumą. Ir su tuo ateina jausmas: „Gera gyventi“. Jūs vertinate daugybę gyvybės formų, kurios atsiranda šiuo metu. Jūs neprimetate sprendimo dėl gyvenimo formos, kurią šiuo metu įgauna, nes gyvenimo forma nuolat keičiasi aplink jus – vieną akimirką esate čia, kitą akimirką – kažkur kitur.
Tai gilus būties arba gyvumo jausmas, ir per tai jūs vertinate tai, kas yra jūsų gyvenime. O sakydamas „tavo gyvenime“, tai visada reiškia esamą akimirką, nes be dabarties momento nėra tokio dalyko kaip „tavo gyvenimas“. Jei ten yra kažkas kito, o tai nėra dabartinė akimirka, kurią vadinate „savo gyvenimu“, tai yra psichinis konstruktas.
Jūs susidarėte „aš“ ir „mano gyvenimo“ įvaizdį, tai istorija, ir jūs tai klaidingai laikote savo gyvenimu. Iš esmės jūsų gyvenimas yra bet kokia forma, kurią įgautų ši akimirka. Jūsų gyvenimas visada yra toks, koks yra dabar. Tai tavo gyvenimas. Ne kokia nors istorija, kurią pasakojate sau savo galvoje.
Per šį vertinimą jūs jaučiate Vienybės jausmą su tuo, kas yra išorėje ir kas yra viduje. Nebėra atsiskyrimo, kurį sukuria perdėtas konceptualus mąstymas tarp kitų žmonių ir savęs, atskyrimą sukuria sprendimas. Yra jausmas, leidžiantis dabarties akimirkai būti tokiai, kokia ji yra. Visa tai yra pagrindiniai dėkingumo aspektai. Tai yra atvirumas šios akimirkos „esumui“. Su tokiu atvirumu atsiranda šios akimirkos „yra“ įvertinimas. Nebėra neigimo ar atmetimo to, kas yra, nes jūsų galvoje yra kokia nors istorija, kuri kertasi su tuo, kas šiuo metu yra aplink jus. Ir taip gyvena daug žmonių, todėl jie nuolat eina per gyvenimą, kyla susidūrimas tarp jų idėjų, kas turėtų būti dabar, ir to, kas yra „dabar“.
Didžiausia kančios, nusivylimo ir nepasitenkinimo forma yra susidūrimas tarp mentalinės istorijos apie tai, kas „turėtų“ būti ir kas yra. Tai iš tikrųjų yra beprotybės šaknis. Negali būti dėkingumo, kai tai veikia jūsų gyvenime.
Kai nutinka kažkas iš pažiūros neigiamo, žmonėms gali būti labai sunku pasakyti: „Gerai, turėčiau būti dėkingas net ir už tai“. Nesakau, kad turėtum tai daryti, nes net ir tai sukasi tavo galvoje. Geriau pamiršti bandymą būti dėkingam, kai nutinka kažkas, atrodytų, neigiamo, ir tiesiog atsisakyti minties apie tai ir pasakyti: „Štai kas yra, taip atsitiko, o dabar tokia situacija“. Jei galite būti be proto sprendimų ir neigimo ar projekcijos, skundų ir t. t.... tiesiog leiskite tai, kas yra, ir tada atsiras kažkas gilesnio, net ir iš pažiūros neigiamoje situacijoje.
Atėjus į šią priėmimo, neišvengiamo dabarties „būtumo“ vietą, jūsų vidinė būsena galiausiai nebepriklauso nuo to, kas vyksta ar nevyksta išorėje. Tai gyvybiškai svarbi sąmonės transformacija, kai išorinis pasaulis nebelemia jūsų sąmonės būsenos.
Taigi, kai nutinka kažkas, kas atrodo blogai, pasakykite „tai yra“. Nesvarbu, ar tai mažas dalykas, ar didelis dalykas, būkite tam atviri. Jei esate atviras to, kas yra, „esybei“, jumyse atsiranda kažkas, ką galėtume pavadinti „taika“. Kartais tai labai subtilu ir iš pradžių to nepastebi.
Jūs nesate dėkingas už iš pažiūros blogą dalyką, bet esate dėkingas, kad net ir šioje situacijoje galite būti ramus. Viduje jauti, kad priėmus atsiranda ramybė. Net ir iš pažiūros blogomis aplinkybėmis. O kas ta ramybė? Tai vidinis gyvumo, būties, buvimo jausmas. Tai viso dėkingumo šaltinis.
Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT