Grožio tyluma: kaip vidinė šviesa tampa gyvenimo pamatu

Autorius Tomas Kregždė 

  Grožis nėra išorinis veidrodis. Tai – vidinė būsena, kuri skleidžiasi iš žmogaus būdo, santykio su kitais ir su savimi. Tikrasis grožis neturi laiko ribų, jis neišblunka, neblizga dirbtine šviesa – jis auga ten, kur atsiranda atjauta, sąmoningumas ir gebėjimas būti. Tai ne apie tobulą veidą, bet apie švelnų žvilgsnį, kuris kalba daugiau nei žodžiai.

Šiandieniniame pasaulyje grožis dažnai painiojamas su reprezentacija, įvaizdžiu, filtruotais kadrais. Bet iš tiesų jis tylus. Jis pasirodo tada, kai niekas jo neieško – kai žmogus pasielgia teisingai, net kai niekas nemato. Kai išlieka nuoširdus ten, kur būtų lengviau pasislėpti po kauke. Grožis yra sąmoningas pasirinkimas ne griauti, bet kurti – net kai tai kainuoja daugiau pastangų, nei norėtųsi.

Grožis glūdi ištvermėje. Ne tik tada, kai viskas sekasi, bet ypač tada, kai viskas griūva – ir žmogus vis tiek pasirenka šviesą. Kai jis atsikelia po skausmo, su meile sau ir pasauliui, nors jį išdavė. Kai išdrįsta mylėti iš naujo, net negaudamas garantijos, kad tai bus priimta. Grožis – tai ne naivumas. Tai drąsa tikėti.

Tikrasis grožis yra ir pagarboje, kurią rodome ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Kai sustojame, kad pasiklausytume savo kūno. Kai neskubame savęs spausti, kai esame pavargę. Kai suprantame, kad verti esame ne tada, kai pasiekiame maksimumą, o kai išdrįstame būti trapūs.

Grožis slypi gebėjime būti kartu su kitais ne dėl to, kad mums reikia jų dėmesio, bet dėl to, kad norime dalintis buvimu. Kai draugystė gimsta ne iš naudos, bet iš nuoširdaus susidomėjimo, kai pasilieki, nors niekas to neprašo. Kai neklausinėji, kodėl žmogui sunku – o tiesiog būni šalia. Tokia tyla yra pati gražiausia muzika, kurią žmonės gali kurti kartu.

Grožis – tai ir ištikimybė. Ne tik kitam žmogui, bet ir sau. Tai reiškia būti ištikimam savo vertybėms net tada, kai jos nepopuliarios. Tai gebėjimas atsisakyti lengvo kelio, kai žinai, kad jis kertasi su tavo tiesa. Grožis yra ne tik šypsena, bet ir stuburas. Ne tik švelnumas, bet ir tvirta ranka, kuri laiko nepalūždama.

Mes per dažnai galvojame, kad grožis yra duotas, įgimtas ar priklauso nuo aplinkybių. Tačiau grožis yra pasirenkamas. Kiekvieną dieną – kai pradedame nuo to, kaip žiūrime į save veidrodyje. Kai pasirenkame kalbėti švelniau, net kai viduje jaučiame įtampą. Kai priimame kitą žmogų ne pagal tai, kiek jis mums naudingas, bet pagal tai, kiek jame matome žmogiškumo.

Paramos grožis slypi ne didelėse aukose, o mažose detalėse. Kai parašai žinutę žmogui, kuriam seniai nerašei. Kai padedi nežinodamas, ar tau padėkos. Kai nepraeiname pro skausmą – nes net ir svetimas skausmas reikalauja mūsų dėmesio. Tokios akimirkos ir kuria pasaulį, kuriame norime gyventi.

Ir galiausiai – grožio širdis yra jausmai. Ne tik džiaugsmas, bet ir baimė, nerimas, liūdesys. Tik pripažindami visą jausmų spektrą, mes galime pažinti tikrąjį grožį – tokį, kuris nėra išskirtinis tik šviesiems momentams, bet lydi mus ir tamsoje. Jausmai sujungia mus su kitais žmonėmis. Jie yra universali kalba, kuriai nereikia vertimo. Ir grožis slypi ne tame, kad juos suvaldytume – bet tame, kad juos išgyventume.

Grožis yra tai, ką paliekame kituose. Tai jausmas, kuris lieka po mūsų buvimo. Ne visada bus prisiminti mūsų žodžiai ar darbai, bet žmonės atsimins, kaip su mumis jautėsi. Ši šiluma – tai ne paviršinis blizgesys. Tai gilus, autentiškas žmogaus buvimas.

Išvada:

Grožis nėra estetika – jis yra etika. Gyvenimo kokybė priklauso nuo gebėjimo matyti grožį ne tik šventėse, bet ir kasdienybėje, ne tik kituose, bet ir savyje. Kai pagarba tampa mūsų pagrindine kalba, kai parama tampa mūsų instinktu, kai ištikimybė tampa sąmoningu pasirinkimu, o jausmai tampa mūsų tiesa – tada grožis tampa ne momentu, bet būsena. Jis gyvena mumyse, mūsų santykiuose, mūsų pasirinkimuose. Ir tai – didžiausia dovana, kurią galime palikti pasauliui.

#gyvenimogrožis #vidinisgrožis #pagarba #ištikimybė #parama #sąmoningumas #jausmai #žmogiškumas #autentiškumas #kasdienybėspoetika

Komentarų nėra

Atsakykite