Euforija kaip pabėgimas: kai per šviesu, kad matytum
Euforija dažnai ateina ne tada, kai gyvenimas sutvarkytas, o tada, kai jis per daug skauda. Tai paradoksali būsena: žmogus jaučiasi pakylėtas, bet šis pakilimas neturi žemės po kojomis. Jis primena šviesą, kuri ne apšviečia, o akina. Ir būtent todėl euforija dažnai painiojama su laime.
Šiuolaikinis žmogus išmoko bijoti tylos. Kai tik ji atsiranda, skubama ją užpildyti – veikla, emocijomis, stimulais. Euforija tampa vienu iš būdų pabėgti nuo klausimų, kuriems dar nėra atsakymų. Ji leidžia kuriam laikui patikėti, kad viskas gerai, net jei viduje viskas dar byra.
Šis tekstas – apie euforiją ne kaip dovaną, o kaip psichologinį triuką, kurį kartais pats sau iškrečiame.
Euforija kaip perėjimo būsena
Psichologiškai euforija dažnai atsiranda tarp dviejų etapų. Kai senas gyvenimo modelis jau nebeveikia, bet naujas dar nesusiformavęs. Tai tarpinė zona, kurioje nėra aiškumo, bet atsiranda energija. Ši energija gali būti klaidingai palaikoma stiprybe.
Tokiose būsenose žmogus jaučiasi tarsi „virš situacijos“. Jam atrodo, kad jis viską suprato, viską peržengė, viską įveikė. Tačiau dažnai tai tik momentas prieš gilų susitikimą su savimi.
Euforija ir kontrolės iliuzija
Euforija suteikia jausmą, kad viskas valdoma. Kad sprendimai aiškūs, kryptis teisinga, rizikos nereikšmingos. Tai pavojinga, nes tuo metu žmogus linkęs ignoruoti signalus – nuovargį, ribas, realius jausmus.
Psichologiškai tai galima laikyti gynybiniu mechanizmu. Kai realybė per sudėtinga, psichika pasiūlo alternatyvą – pakilimą. Bet ši alternatyva laikina. Kontrolė, paremta euforija, dažniausiai subyra, kai emocinis fonas nuslūgsta.
Kultūrinė euforija
Mes gyvename kultūroje, kuri romantizuoja euforiją. „Motyvacija“, „pozityvus mąstymas“, „aukšta vibracija“ – visa tai skatina nuolatinį pakilimą. Liūdesys, abejonės, nuovargis laikomi silpnumo ženklais.
Tačiau tokioje kultūroje žmogus praranda gebėjimą būti autentiškas. Euforija tampa kauke, kurią reikia nešioti. Ilgainiui tai sukuria atotrūkį tarp vidinės būsenos ir išorinio vaizdo.
Euforija ir vienatvė
Paradoksalu, bet euforija dažnai yra vieniša būsena. Ji izoliuoja. Žmogus jaučiasi „kitoje plotmėje“, „nebe ten, kur kiti“. Ryšiai tuo metu gali atrodyti nereikalingi, paviršutiniški.
Tai dar vienas signalas, kad euforija ne visada jungia – kartais ji atskiria. Ji pakelia virš kitų, bet ne kartu su kitais.
Kai euforija baigiasi
Svarbiausias momentas – ne pati euforija, o tai, kas lieka po jos. Dažnai atsiranda tuštuma, nuovargis, gėda, nusivylimas savimi. Ne todėl, kad euforija buvo bloga, o todėl, kad ji buvo per daug.
Šis kritimas nėra nesėkmė. Tai kvietimas sustoti ir paklausti: nuo ko aš bėgau? Ką bandžiau užgožti?
Išvados
Euforija nėra priešas. Ji nėra ir tikslas. Ji yra ženklas – kad kažkas viduje juda, keičiasi, reikalauja dėmesio. Pavojinga ne pati euforija, o prisirišimas prie jos.
Psichologinė branda prasideda tada, kai žmogus leidžia sau būti ne tik pakilime, bet ir žemumoje. Kai jis nebeskuba pakeisti būsenos, o bando ją suprasti. Kai vietoje euforijos pasirenka buvimą – kartais tylų, kartais sunkų, bet tikrą.
Nes tikras stabilumas gimsta ne iš aukštų bangų, o iš gebėjimo stovėti, kai jos nuslūgsta.
#euforija #psichologija #emocinesbusenos #samoningumas #vidinekelione #kulturoskritika #emocijureguliacija #psichologinebranda #tylosverte
Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT Lietuva