Euforija: pakilimas, kuris nebūtinai reiškia laimę
Euforija dažnai suvokiama kaip grynas džiaugsmas, aukščiausia emocinė būsena, kurios žmogus sąmoningai siekia. Ji aprašoma kaip lengvumas kūne, minčių skaidrumas, staigus tikėjimas savimi ir pasauliu. Tačiau psichologijoje euforija nėra vien tik „gera“ emocija. Tai sudėtinga būsena, kuri dažnai slepia ne tik pakilimą, bet ir trapumą, išsekimą, vidinį disbalansą.
Euforija kaip pabėgimas: kai per šviesu, kad matytum
Euforija dažnai ateina ne tada, kai gyvenimas sutvarkytas, o tada,
kai jis per daug skauda. Tai paradoksali būsena: žmogus jaučiasi
pakylėtas, bet šis pakilimas neturi žemės po kojomis. Jis primena
šviesą, kuri ne apšviečia, o akina. Ir būtent todėl euforija dažnai
painiojama su laime.
Šiuolaikinis žmogus išmoko bijoti tylos. Kai tik ji atsiranda, skubama ją užpildyti – veikla, emocijomis, stimulais. Euforija tampa vienu iš būdų pabėgti nuo klausimų, kuriems dar nėra atsakymų. Ji leidžia kuriam laikui patikėti, kad viskas gerai, net jei viduje viskas dar byra.