Motyvacija ir energija: kodėl dingsta jėgos gyventi ir iš kur jos iš tikrųjų atsiranda

Autorius Tomas Kregždė 

Yra momentų, kai žmogus pabunda ryte ir jaučia, kad viduje nėra nieko – nei noro keltis, nei aiškios krypties, nei net paprasto impulso pradėti dieną. Iš šalies tai gali atrodyti kaip tingėjimas ar paprastas nuovargis, tačiau pats žmogus dažniausiai jaučia, kad tai kažkas giliau. Ne kūnas pavargęs, o tarsi visa vidinė sistema sustojusi. Mintys juda lėtai, sprendimai atrodo sunkūs, o net paprasčiausi veiksmai reikalauja neproporcingai daug pastangų.

Tokiose būsenose dažniausiai ieškoma motyvacijos. Atrodo, kad tereikia ją „susigrąžinti“, ir viskas grįš į savo vietas. Žmogus pradeda ieškoti įkvėpimo, skaito, žiūri, klausosi, bando save „užvesti“. Ir kartais tai suveikia trumpam. Atsiranda impulsas, energijos banga, noras kažką keisti. Tačiau labai dažnai po kelių dienų ar net valandų viskas sugrįžta į ankstesnę būseną. Ir tada atsiranda dar vienas klausimas - kodėl tai neveikia?

Problema slypi pačiame supratime, kas yra motyvacija ir kas yra energija. Dažnai šie du dalykai suplakami į vieną, nors iš tikrųjų jie veikia skirtingais principais. Motyvacija yra nepastovi, ji priklauso nuo emocijų, nuo aplinkybių, nuo to, kaip žmogus tuo metu jaučiasi. Energija tuo tarpu yra gilesnis resursas, susijęs su vidine būsena, su psichologiniu stabilumu, su tuo, kiek žmogus yra suderinęs save su tuo, ką daro.

Kai žmogus sako, kad jam trūksta motyvacijos, dažnai tai reiškia, kad jam trūksta energijos. O kai trūksta energijos, jokie motyvaciniai impulsai ilgai neišsilaiko. Jie ateina ir praeina, palikdami dar didesnį nusivylimą, nes atrodo, kad net tada, kai „turėtų veikti“, kažkas vis tiek neleidžia judėti pirmyn.

Energijos stoka retai būna atsitiktinė. Ji dažniausiai yra ilgalaikio proceso rezultatas. Žmogus gali to nepastebėti, bet laikui bėgant kaupiasi vidinė įtampa, neišspręsti klausimai, atidėti sprendimai, neišreikštos emocijos. Visa tai veikia kaip fonas, kuris nuolat „ryja“ energiją. Ir tada net paprasti dalykai pradeda atrodyti sunkūs, nes vidinis resursas jau yra išeikvotas kitur.

Yra dar vienas svarbus aspektas, kuris dažnai ignoruojamas - vidinis pasipriešinimas. Kai žmogus daro tai, kas jam nėra aišku, kas jam nėra artima arba kas prieštarauja jo vidiniam pojūčiui, atsiranda trintis. Iš išorės gali atrodyti, kad viskas tvarkoje, kad veiksmai logiški, kad tikslai prasmingi, tačiau viduje vyksta priešingas procesas. Ir ši trintis labai stipriai mažina energiją.

Todėl kartais žmogus gali turėti viską, kas „turėtų motyvuoti“, bet vis tiek jaustis tuščias. Ne todėl, kad su juo kažkas negerai, o todėl, kad jo vidus nedalyvauja tame, ką jis daro. Tai sukuria keistą būseną, kai gyvenimas tarsi vyksta, bet nėra tikro įsitraukimo. Ir būtent šis atsiskyrimas yra viena dažniausių energijos praradimo priežasčių.

Motyvacija tokioje situacijoje tampa savotišku pleistru. Ji gali trumpam uždengti problemą, bet jos neišsprendžia. Todėl nuolatinis motyvacijos ieškojimas dažnai virsta užburtu ratu - kuo daugiau jos ieškai, tuo labiau pastebi, kaip greitai ji dingsta.

Iš tikrųjų svarbesnis klausimas nėra „kaip save motyvuoti“, o „kodėl aš neturiu energijos veikti“. Šis klausimas veda giliau, nes jis priverčia pažvelgti ne į paviršių, o į vidinę būseną. Į tai, kas vyksta už visų kasdienių veiksmų ir sprendimų.

Labai dažnai paaiškėja, kad energiją atima ne vienas konkretus dalykas, o jų visuma. Nuolatinis galvojimas apie tai, ko nepadarei. Vidinis spaudimas būti kažkuo daugiau nei esi dabar. Lyginimasis su kitais. Bandymas atitikti lūkesčius, kurie net nėra tavo. Visa tai veikia kaip tylus fonas, kuris nuolat sekina.

Ir tada atsiranda dar vienas paradoksas - žmogus pradeda kaltinti save dėl to, kad neturi energijos. Jis galvoja, kad turėtų būti stipresnis, labiau disciplinuotas, labiau motyvuotas. Tačiau toks požiūris tik dar labiau gilina problemą, nes vietoj supratimo atsiranda spaudimas. O spaudimas retai kada sukuria energiją - dažniau jis ją dar labiau išeikvoja.

Energija atsiranda ne iš spaudimo, o iš suderinamumo. Kai žmogus daro tai, kas jam turi prasmę, kai jo veiksmai nėra nuolat lydimi vidinio konflikto, kai jis leidžia sau būti ne idealiu, o realiu. Tokiose būsenose energija atsiranda natūraliai, be didelio pastangų kiekio.

Tai nereiškia, kad viskas turi būti lengva ar malonu. Tai reiškia, kad net ir sunkūs dalykai gali būti daromi be vidinio priešinimosi. Ir būtent tas priešinimasis yra tai, kas dažniausiai atima daugiausia jėgų.

Kartais užtenka labai nedidelio pokyčio, kad energija pradėtų grįžti. Ne didelio gyvenimo pertvarkymo, ne radikalių sprendimų, o paprasto sąžiningumo su savimi. Pripažinimo, kad kažkas neveikia. Kad kažkas sekina. Kad kažkur yra per daug įtampos. Ir šis pripažinimas nėra silpnumas - tai yra pradžia.

Kai žmogus nustoja kovoti su savimi ir pradeda klausytis, kas vyksta viduje, atsiranda kitoks santykis su energija. Ji nebėra kažkas, ką reikia „išspausti“ ar „priversti atsirasti“. Ji tampa rezultatu to, kaip žmogus gyvena, kaip jis priima sprendimus, kaip jis reaguoja į save ir aplinką.

Motyvacija tokioje vietoje įgauna kitą prasmę. Ji nebėra pagrindinis variklis. Ji tampa papildomu impulsu, kuris atsiranda tada, kai jau yra pagrindas. Kai yra bent minimalus aiškumas, bent minimalus vidinis stabilumas. Tada motyvacija nebereikia „gaudyti“ - ji atsiranda kaip natūrali reakcija į judėjimą.

Ir galbūt svarbiausia suprasti tai, kad energija nėra nuolatinė būsena. Ji kinta, ji svyruoja, ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus yra bejėgis. Priešingai - jis gali daryti įtaką tam, iš kur jo energija ateina ir kur ji dingsta.

Galų gale atsakymas į klausimą, kodėl dingsta jėgos gyventi, nėra vienas. Tai nėra tik fizinis nuovargis ar vien tik emocinė būsena. Tai visuma vidinių procesų, kurie ilgainiui susiformuoja į tam tikrą sistemą. Ir jeigu ta sistema nuolat dirba prieš žmogų, energija natūraliai mažėja.

Tačiau lygiai taip pat ši sistema gali pradėti dirbti ir kita kryptimi. Ne per prievartą, ne per spaudimą, o per mažus pokyčius, kurie po truputį mažina vidinę trintį. Per sąmoningumą, kuris leidžia pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. Per veiksmus, kurie nebėra nukreipti prieš save.

Ir tada pamažu atsiranda tai, kas iš pradžių atrodė dingę - jėgos. Ne kaip staigus pakilimas, ne kaip nuolatinė euforija, o kaip tylus, stabilus jausmas, kad gali judėti. Kad gali daryti. Kad gali gyventi ne tik iš įpročio, bet ir iš vidinio impulso.

Galbūt tai ir yra tikroji motyvacijos forma - ne ta, kuri ateina iš išorės ir greitai išnyksta, o ta, kuri gimsta iš vidaus, kai žmogus nustoja save stabdyti ir pradeda gyventi taip, kad jo energija nebesenka, o po truputį atsistato.

Komentarų nėra

Atsakykite