Vidiniai blokai ir savęs stabdymas: kodėl mes patys tampame savo gyvenimo riba
Autorius Tomas Kregždė
Yra toks keistas, sunkiai pagaunamas momentas, kurį daugelis žmonių atpažįsta tik tada, kai jau yra jame įstrigę - kai atrodo, kad gyvenimas galėtų būti kitoks, netgi aiškiai jauti, kad kažkur yra daugiau, kad galėtum judėti, keisti, bandyti, bet vietoj to viskas lieka ten pat, tarsi kažkas nematomo laikytų už rankos ir neleistų žengti žingsnio į priekį. Ir iš šalies tai atrodo paprastai: žmogus nesiima veiksmų. Tačiau iš vidaus tai nėra paprasta būsena, nes viduje vyksta nuolatinis judėjimas – mintys sukasi, planai gimsta ir žlunga, sprendimai priimami ir iš karto atšaukiami, o kartu auga jausmas, kad kažkas su tavimi ne taip.
Dažniausiai tokiu atveju žmogus pradeda ieškoti paaiškinimų, kurie skamba logiškai ir priimtinai: gal trūksta disciplinos, gal per mažai motyvacijos, gal dar ne tas laikas, gal reikia daugiau pasiruošti. Šie paaiškinimai yra patogūs, nes jie leidžia atidėti veiksmą nepajuntant per didelio vidinio diskomforto. Tačiau ilgainiui jie pradeda kartotis, ir tada tampa akivaizdu, kad problema nėra nei laike, nei aplinkybėse, nei net pačiame tiksle. Problema slypi giliau - tame, kaip žmogus pats su savimi elgiasi, kaip jis save suvokia ir kokius sprendimus priima tada, kai niekas nemato.
Vidiniai blokai dažnai neturi aiškios formos, todėl juos sunku atpažinti. Tai nėra viena konkreti baimė ar viena mintis, kurią būtų galima lengvai „pagauti“ ir pakeisti. Greičiau tai yra tam tikra būsena, į kurią žmogus įpranta - būsena, kurioje kiekvienas bandymas judėti į priekį susiduria su nematomu pasipriešinimu. Tas pasipriešinimas gali pasirodyti kaip abejonė, kaip nuovargis, kaip staiga atsiradęs noras atidėti, kaip keistas jausmas, kad dabar ne laikas, nors jokios objektyvios priežasties tam nėra.
Įdomiausia tai, kad šis vidinis stabdymas dažnai atrodo kaip racionalus sprendimas. Žmogus įtikina save, kad jis tiesiog yra atsargus, kad jis nenori skubėti, kad jis nori padaryti viską teisingai. Ir tam tikra prasme tai yra tiesa, tačiau kartu tai tampa spąstais, nes tas „teisingas momentas“ taip ir neateina. Laikas eina, o sprendimai lieka nepriimti, veiksmai - neatlikti, ir pamažu pradeda formuotis dar viena problema - nepasitenkinimas savimi.
Tas nepasitenkinimas nėra staigus. Jis kaupiasi tyliai, beveik nepastebimai. Iš pradžių tai tik lengvas jausmas, kad galėjai padaryti daugiau. Vėliau jis tampa sunkesnis, atsiranda mintys apie praleistas galimybes, apie tai, kad galbūt jau per vėlu kažką keisti. Ir čia užsidaro ratas, nes kuo labiau žmogus pradeda abejoti savimi, tuo stipresni tampa tie patys vidiniai blokai, kurie ir sukėlė šią situaciją.
Jeigu pabandytume pažvelgti giliau, pamatytume, kad šis savęs stabdymas nėra atsitiktinis. Jis turi savo logiką, net jei ji iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška. Žmogus stabdo save ne todėl, kad nenori geresnio gyvenimo, o todėl, kad kažkur viduje jis siekia išvengti diskomforto, nežinomybės, galimos nesėkmės. Kitaip tariant, jis renkasi tai, kas pažįstama, net jei tai jo netenkina, vietoj to, kas neaišku, bet galėtų atnešti pokytį.
Šis pasirinkimas vyksta ne sąmoningai. Retas kuris žmogus atsisėda ir nusprendžia: „geriau liksiu ten, kur esu, nors man tai nepatinka“. Priešingai - dažniausiai jis nuoširdžiai nori pokyčio. Tačiau kai ateina momentas veikti, įsijungia gilesni mechanizmai, kurie tą veiksmą sustabdo. Ir tada žmogus lieka tarp dviejų būsenų - tarp noro ir neveiksmo.
Laikui bėgant ši būsena pradeda atrodyti normali. Žmogus pripranta prie to, kad planai lieka planais, kad pradžia vis nukeliama, kad vidinis balsas dažniau kritikuoja nei palaiko. Ir čia slypi viena pavojingiausių vietų, nes kai tai tampa įprasta, atsiranda jausmas, kad kitaip ir negali būti. Kad toks jau yra gyvenimas, kad tokia yra realybė, kad galbūt tiesiog ne visiems skirta daugiau.
Tačiau ši „realybė“ dažnai yra tik ilgai kartotų minčių rezultatas. Mintys, kurios kažkada galbūt turėjo pagrindą, bet laikui bėgant tapo automatinės. Jos nebekvestionuojamos, nebeanalizuojamos, jos tiesiog priimamos kaip faktas. Ir būtent čia vidiniai blokai įgauna didžiausią galią, nes jie tampa nematomi.
Kai žmogus pradeda juos pastebėti, situacija pradeda keistis, nors iš pradžių tai gali atrodyti labai subtilu. Atsiranda momentai, kai pagauni save galvojant: „aš vėl atidėlioju“, „aš vėl ieškau priežasčių nepradėti“, „aš vėl abejoju, nors iš tikrųjų galėčiau pabandyti“. Šie momentai yra svarbūs ne todėl, kad iš karto kažką pakeičia, bet todėl, kad jie nutraukia automatiškumą.
Ir būtent tas automatiškumas yra pagrindinis vidinių blokų variklis. Kol viskas vyksta „savaime“, žmogus neturi galimybės rinktis. Tačiau kai atsiranda sąmoningumas, atsiranda ir erdvė sprendimui, net jei tas sprendimas iš pradžių labai mažas.
Galbūt tai tik vienas veiksmas, kuris anksčiau būtų buvęs atidėtas. Galbūt tai tik bandymas nepaisyti vienos abejonės. Iš šalies tai gali atrodyti nereikšminga, tačiau viduje tai yra visiškai nauja patirtis. Patirtis, kuri prieštarauja senam įsitikinimui, kad „aš negaliu“ arba „man nepavyks“.
Tokios patirtys nesukuria staigių lūžių, jos neveikia kaip stiprus motyvacinis impulsas, kuris viską pakeičia per vieną dieną. Tačiau jos daro kažką daug svarbesnio - jos pamažu keičia santykį su savimi. Ir būtent tas santykis ilgainiui lemia, kaip žmogus elgiasi, kokius sprendimus priima ir kiek leidžia sau judėti į priekį.
Todėl kalbant apie vidinius blokus svarbiausia suprasti vieną dalyką: jie nėra neįveikiami, bet jie ir neišnyksta vien nuo noro. Jie silpnėja per patirtį, per veiksmą, per nuolatinį susidūrimą su tuo, kas anksčiau atrodė per sunku. Ir šis procesas nėra greitas ar lengvas, nes jis reikalauja ne tik keisti elgesį, bet ir iš naujo mokytis pasitikėti savimi.
Galų gale atsakymas į klausimą, kodėl žmogus tampa savo paties gyvenimo riba, slypi ne vienoje konkrečioje priežastyje, o visame tame vidiniame pasaulyje, kuris ilgainiui susiformuoja iš patirčių, minčių ir reakcijų. Tai nėra išorinis barjeras, kurį galima tiesiog pašalinti. Tai yra vidinė sistema, kuri veikia tol, kol lieka nepastebėta.
Tačiau kai ji pradeda matytis, kai žmogus nustoja aklai tikėti kiekviena savo abejone ir pradeda bent kartais veikti nepaisydamas vidinio pasipriešinimo, atsiranda kažkas naujo. Ne staigus proveržis, ne idealus pasitikėjimas savimi, o paprastas, bet labai svarbus dalykas - judėjimas.
Ir galbūt būtent tas judėjimas, net jei jis lėtas, net jei jis kupinas abejonių, yra pirmas tikras ženklas, kad riba, kuri atrodė tokia tvirta, iš tikrųjų nebuvo tokia jau neperžengiama.