HUMAN RACE SUPPORT - Gyvenimas

Gyvenimo rojus ir pragaras

Wed, 05 Feb 2025 21:14:00 +0000

Gyvenimas yra tarsi dvilypė kelionė – viena kryptis veda į džiaugsmą, harmoniją ir savirealizaciją, o kita – į kančią, nusivylimą ir vidinį chaosą. Šios dvi būsenos dažnai vadinamos gyvenimo rojumi ir pragaru. Jos nėra kažkur toli, anapus mūsų kasdienybės – jos egzistuoja čia ir dabar, formuojamos mūsų minčių, emocijų ir pasirinkimų. Bet kurį žmogų gali ištikti tiek viena, tiek kita būsena, ir dažnai mes patys renkamės, kurioje kelionės dalyje norime būti.

Gyvenimo rojus: laimės ir pilnatvės išgyvenimas

Rojus nėra tik mitinė vieta religiniuose pasakojimuose – tai būsena, kurią galima patirti šiame gyvenime. Tai pasitenkinimas tuo, ką turi, dvasinė ramybė, meilė, harmonija su pasauliu ir savimi. Psichologai teigia, kad žmogus patiria didžiausią laimę tada, kai jo veikla, vertybės ir tikslai sutampa, kai jis jaučiasi reikalingas ir galintis realizuoti savo potencialą.

Kaip teigia filosofas Epikūras: "Svarbiausia yra ne tai, kiek turime, bet kaip tuo džiaugiamės." Ši mintis atskleidžia, kad rojus slypi ne materialiniuose dalykuose, o gebėjime būti dėkingam už tai, ką jau turime. Tačiau šis jausmas pasiekiamas tik tada, kai žmogus išmoksta valdyti savo protą, nepasiduoti destruktyvioms mintims ir siekti autentiškumo.

Rojų taip pat galime sieti su meile – tiek romantiška, tiek draugiška, tiek besąlygiška. Cituojant Dalai Lamą: "Meilė ir užuojauta yra būtinos, o ne prabangos. Be jų žmonija negali išgyventi." Tikras ryšys su kitais žmonėmis, gebėjimas dalintis, suprasti ir priimti be vertinimo gali sukurti gyvenimo rojų net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Gyvenimo pragaras: kančia, neviltis ir vidiniai demonai

Pragaras nėra tik bausmės vieta pomirtiniame gyvenime – tai ir būsena, kurią žmogus gali patirti gyvendamas. Pragaras gali būti vidinis – kylantis iš vidinių baimių, savigraužos, nepasitikėjimo, arba išorinis – suformuotas gyvenimo aplinkybių, praradimų, nesėkmių.

Dostojevskis rašė: "Pragaras – tai kančia nebemylėti." Vienatvė, atsiskyrimas nuo kitų, nesugebėjimas priimti ar duoti meilės – tai tikrasis pragaras, nes žmogus yra sociali būtybė, kuri egzistuoja per ryšį su kitais.

Psichologas Viktoras Franklis, išgyvenęs koncentracijos stovyklą, teigė, kad "žmogus gali iškęsti bet kokį 'kaip', jei turi 'kodėl'". Tai reiškia, kad net ir didžiausiame pragare žmogus gali atrasti prasmę ir taip rasti kelią į išsigelbėjimą.

Kas lemia, kur atsidursime?

Gyvenimo rojus ir pragaras dažnai priklauso ne nuo išorinių aplinkybių, o nuo to, kaip į jas reaguojame. Du žmonės gali patirti tą pačią situaciją, bet vienas ją matys kaip galimybę augti, o kitas – kaip nesėkmę ir kančią.

Buddha sakė: "Mes esame tai, apie ką galvojame." Mūsų mintys ir įsitikinimai formuoja mūsų realybę. Jei esame nuolat apimti baimės, pykčio ar pavydo, mes patys kuriame savo asmeninį pragarą. Jei mokomės priimti, atleisti ir džiaugtis mažais dalykais – artėjame prie rojaus.

Išvada

Gyvenimo rojus ir pragaras yra ne tik religinės sąvokos, bet ir kasdieninės patirtys, kurias patiriame kiekvienas. Jos priklauso nuo mūsų vidinio pasaulio, pasirinkimų ir gebėjimo rasti prasmę. Kiekvienas žmogus gali sąmoningai pasirinkti, kokia kryptimi eiti – ar link harmonijos, meilės ir džiaugsmo, ar link savigraužos, nepasitenkinimo ir destrukcijos. Galbūt tikrasis menas – išmokti rasti rojų net ir ten, kur viskas atrodo tamsu.

Hashtagai: #GyvenimoKelias #RojusIrPragaras #Psichologija #VidinėRamybė #PrasmėsPaieškos #SavęsPažinimas

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Ryšių užmezgimas šiuolaikiniame pasaulyje

Sun, 10 Nov 2024 14:28:00 +0000

Mūsų greito tempo pasaulio šurmulyje rasti prasmingus ryšius tapo iššūkiu. Kaip psichikos sveikatos specialistas, mačiau, kokį didelį poveikį vienatvė gali turėti psichinei gerovei. Ir atvirkščiai, aš taip pat pastebėjau teigiamą poveikį, kurį tikri ryšiai gali turėti bendrai asmens sveikatos būklei. Pasinerkime ir pakalbėkime apie strategijas, kaip sustiprinti realaus gyvenimo ryšius, kurie sudaro pagrindą prasmingiems santykiams.

Apimkite tiesioginę sąveiką

Kai kalbamės su kitais akis į akį, vyksta daug daugiau nei tik pokalbis. Tiesą sakant, didžioji dalis to, kaip mes bendraujame su kitais žmonėmis, yra neverbaliniai posakių ir kūno kalbos ženklai. Kai būname su žmogumi, kalbamės ir siunčiame teigiamas neverbalines žinutes, susijungiame ląstelių lygiu. Tiesioginis socialinis kontaktas skatina „oksitocino – hormono, susieto su ryšiais ir socialiniais ryšiais“ išsiskyrimą. Šis procesas teigiamai veikia nuotaiką, taip pat mažina vienišumo ir izoliacijos jausmus. Jei norite pagerinti savo gerovės jausmą, pirmenybę teikite asmeniniams susitikimams, nesvarbu, ar tai būtų šeimos vakarienė, kavos pasimatymai su draugais ar kokybiškas laikas su savo partneriu. Šių sąveikų metu laikykite telefoną nuošalyje, kad sukurtumėte susikaupusią ir neblaškią aplinką. Asmeninė sąveika patenkina pagrindinį žmogiškojo ryšio poreikį ir yra būtina psichinei gerovei.

Praktikuokite sąmoningą klausymąsi

Pasaulyje, kuriame pilna blaškymosi, dėmesingo klausymo menas tapo reta preke. Norėdami sustiprinti savo ryšius, dalyvaukite pokalbiuose. Palaikykite akių kontaktą ir aktyviai klausykitės, ką sako kitas asmuo. Klausykitės turėdami supratimo ketinimą, vengdami noro nedelsiant reaguoti ar „pataisyti“ kito žmogaus padėtį. Laikykite pokalbį sutelktą į kalbantį asmenį ir užduokite klausimus, rodančius, kad domitės jo požiūriu. Glaudus ryšys atsiranda tada, kai patiriame kitų priėmimą ir smalsumą, o ne kritiką ar vertinimą.

Nustatykite ribas naudodami technologijas

Nors technologija turi savo privalumų, per didelis naudojimas gali pakenkti jūsų prasmingiems ryšiams. Pernelyg didelis naudojimas, per didelis dalijimasis ir nuolatinis lyginimas šiose platformose buvo susiję su padidėjusiu vienišumo, nerimo ir depresijos jausmu. Nustatykite savo įrenginių ribas, kad įsitikintumėte, jog jie netrukdo jūsų asmeniniams santykiams. Akys nukreiptos į telefono ekraną socialinėje aplinkoje yra kliūtis! Padėjus telefoną ir užmezgus akių kontaktą su žmogumi, siunčiamas signalas, kad esate pasirengęs prisijungti.

Ugdykite bendrą patirtį

Bendra patirtis sukuria ilgalaikius ryšius. Užuot pasikliavę vien virtualia sąveika, aktyviai dalyvaukite veikloje, kuri ugdo bendruomeniškumo jausmą. Nesvarbu, ar tai savaitgalio išvyka, bendri pomėgiai, maisto gaminimas kartu ar šeimos tradicijų puoselėjimas, ši patirtis sustiprina santykius. Įsitraukimas į veiklą stiprina emocinius ryšius, kurdamas bendrus prisiminimus. Pripažinkite, kad ne kiekviena akimirka turi būti dalijamasi socialinėje žiniasklaidoje. Visiškai įmanoma mėgautis bendra patirtimi, nejaučiant poreikio per daug dalintis kiekviena smulkmena internete. Laisvės jausmas atsiranda, kai gali mėgautis veikla ar pomėgiais, nesiekdamas nuolatinio patvirtinimo iš kitų internete.

Kai reikia, ieškokite profesionalios pagalbos

Kartais, nepaisant visų mūsų pastangų, palaikyti prasmingus ryšius gali būti sudėtinga, ypač kai tai susiję su psichikos sveikatos problemomis. Nedvejodami kreipkitės į profesionalią pagalbą, jei jums sunku. Terapeutai yra apmokyti teikti gaires, kaip naršyti tarpasmeniniuose santykiuose, ir pasiūlyti vertingų įžvalgų apie tai, kas gali jus užstrigti.

Norint užmegzti prasmingus ryšius su kitais, reikia pastangų ir energijos. Santykiai klesti, kai į juos žiūrime apgalvotai ir norime priversti kitą žmogų jaustis matomu ir išgirstu. Su laiku, dėmesiu ir praktikuodami galite sustiprinti prasmingus socialinius ryšius šiuolaikiniame pasaulyje.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Jūsų emocinis gyvenimas

Sun, 10 Nov 2024 14:05:00 +0000

Supratimas, kokį vaidmenį emocijos vaidina mūsų psichikos sveikatai, yra pagrindinis bendros gerovės komponentas. Mes paprastai skirstome jausmus į dvi pagrindines kategorijas: „ pirminės ir antrinės emocijos“. Konsultuodamas terapeutas ištirs šiuos emocinius sluoksnius, kad padėtų klientui suprasti, kodėl jis patiria konkrečias emocijas, kaip ir kur jas jaučia savo kūne, ir būdus, kaip susieti savo emocijas, kad jie neužgrobtų situacijos. Bet kas iš tikrųjų yra emocijos ir kaip jos veikia mūsų veiksmus?

Emocijos yra vidinė signalų sistema mūsų kūne, siunčianti mums žinutes apie mus supantį pasaulį. Tai yra užuominos, kurios skatina mus link dalykų, kurie mums teikia džiaugsmo, ir kaip mes pastebime situacijas, dėl kurių jaučiamės nepatogiai. Emocijos daro didelę įtaką mūsų gyvenimui, nes jos daro įtaką mūsų mąstymui, priimant sprendimus ir bendravimui su kitais. Pavyzdžiui, jaučiamės laimingi, galbūt norėsite pasidalyti geromis naujienomis su draugais, o dėl nerimo gali norėti išvengti tam tikrų situacijų. Emocijos padeda suprasti save ir užmegzti ryšį su kitais, tačiau kai kuriems jos taip pat gali būti didžiulės ir gluminančios.

Pirminių emocijų pavyzdžiai:

Pirminės emocijos yra mūsų instinktyvi ir tiesioginė reakcija į situacijas, dažnai kylančios be sąmoningo mąstymo.

Laimė / džiaugsmas: teigiama emocija, susijusi su jausmais, pasitenkinimu ir pasitenkinimu.

Staigmena : staigi ir netikėta reakcija į naujus ar netikėtus įvykius ar dirgiklius.

Malonumas : malonumo ir pasitenkinimo jausmas dėl malonios veiklos, patirties ar stimulų.

Liūdesys : neigiamos emocijos, dažnai susijusios su praradimu, nusivylimu ar nepatenkintais lūkesčiais.

Baimė : emocinis atsakas į suvokiamas grėsmes ar pavojų, sukeliantis „kovok arba bėk reakciją“.

Pyktis : stipri emocinė reakcija į suvokiamą neteisybę, nusivylimą ar grėsmę savo gerovei.

Antrinių emocijų pavyzdžiai:

Antrinės emocijos dažnai laikomos sudėtingesnėmis, nes jos atsiranda dėl mūsų pirminės emocijos interpretacijos.

Įkvėpimas: būti kažkieno ar kažko motyvuotai ir pakylėtai, vedantis į kūrybingus ar pozityvius veiksmus.

Pasididžiavimas: teigiama emocija, susijusi su pasiekimais, sėkme ar savivertės jausmu.

Viltis: optimistinė perspektyva arba teigiamų rezultatų lūkesčiai ateityje.

Kaltė: kyla iš suvokimo, kad padarėte ką nors blogo arba pažeidėte asmenines vertybes ar visuomenės normas.

Gėda: gilus gėdos ar pažeminimo jausmas, dažnai susijęs su numanomu trūkumu ar nesėkme.

Pavydas: sudėtinga emocija, apimanti nesaugumą, praradimo baimę ir pasipiktinimą kitiems.

Svarbu žinoti skirtumą tarp pirminių ir antrinių emocijų, nes tai leidžia mums priimti sprendimus, atitinkančius mūsų vertybes. Pirminės emocijos yra tiesioginis mūsų kūno atsako mechanizmas, įspėjantis apie galimas grėsmes ar atlygį. „Kita vertus, antrinės emocijos suteikia vertingos informacijos apie pagrindinius sluoksnius, kodėl mes reaguojame į emocinę reakciją. Jie suteikia mums galimybę ištirti gilesnes mūsų jausmų šaknis, atskleisti modelius, įsitikinimus ir veiksnius, turinčius įtakos mūsų reakcijai.

Emocinio gyvenimo supratimo pranašumai

Emocinis reguliavimas: gebėjimas suprasti ir valdyti savo emocijas padeda reguliuoti savo reakciją į įvairias situacijas. Tai reiškia, kad galite efektyviau valdyti stresą, konfliktus ir iššūkius.

„Pagerėję santykiai: emociškai protingi asmenys geriau perteikia savo jausmus ir supranta kitų emocijas. Tai veda į sveikesnius santykius tiek asmeniniu, tiek profesiniu požiūriu.

Geresnis sprendimų priėmimas: emocijos gali aptemdyti sprendimus, todėl priimami impulsyvūs sprendimai. Suprasdami ir valdydami savo emocijas, galite priimti racionalesnius ir apgalvotesnius sprendimus.

Padidėjusi empatija: Suprasdami savo emocijas, galite labiau įsijausti į kitų jausmus ir patirtį. Tai skatina užuojautą ir ryšį santykiuose.

Streso mažinimas: gebėjimas reguliuoti emocijas gali sumažinti streso lygį ir paskatinti atsipalaiduoti. Tai taip pat gali turėti teigiamą poveikį fizinei sveikatai.

"Konfliktų sprendimas: supratimas, kodėl jaučiate stiprias emocijas, suteikia geresnių konfliktų sprendimo įgūdžių." Užuot reaguoję impulsyviai, galite ramiai ir konstruktyviai reaguoti į konfliktus, todėl pasieksite daugiau teigiamų rezultatų.

Gera psichinė sveikata reiškia, kad patiriame pirmines ir antrines emocijas ir skiriame laiko apsvarstyti, ką šie jausmai bando signalizuoti. Mūsų reakcijos į emocijas daro įtaką tam, kaip mes sutariame su kitais, darome pasirinkimą ir apskritai jaučiamės. Jei nepaisysime šių svarbių signalų siuntėjų, emocijos gali peraugti į dideles reakcijas ir sukelti problemų. Tačiau jei mes priimame ir suprantame savo emocijas, jos gali tapti savotiška signalizuojančia supergalia.

Pavyzdžiui, jei po pokalbio su draugu jaučiate liūdesį, po paviršiumi gali būti kažkas, į ką reikia atkreipti dėmesį. Pastebėjote, kad labiau pasitikite savo darbu? Emocijos nukreipia jūsų energiją link teigiamų minčių apie save ir savo situaciją. Neišspręstos sveikatos problemos gali sukelti padidėjusį nerimą, o tai yra jūsų proto būdas užtikrinti, kad skirtumėte laiko apsilankyti pas gydytoją ir pasirūpintumėte savo kūnu.

Skirdami laiko pirminėms ir antrinėms emocijoms įvardyti ir aptarti, galime suprasti save, santykius ir elgesio modelius. Kitą kartą, kai jausitės užvaldyti stiprių emocijų, trumpam sustokite giliai įkvėpti, apmąstyti ir pagalvoti, kodėl emocijos atsiranda.

Štai keletas klausimų, kuriuos galite apsvarstyti:

Pirminės emocijos:

„Ką aš dabar jaučiu? Kokia yra tiesioginė emocinė reakcija į šią situaciją?

„Kodėl aš taip jaučiuosi? Kas sukėlė šią emocinę reakciją?

„Kokia ši emocija stipri? Ar tai neįtikėtina, ar suvaldoma?

„Kokius fizinius pojūčius patiriu kartu su šia emocija? Kaip tai jaučiasi mano kūne?

„Ar ši emocija man pažįstama? Ar aš tai jaučiausi anksčiau panašiose situacijose?

„Kokia žinutė ar pamoka slypi už šios emocijos? Ką tai bando man pasakyti apie save ar situaciją?

Antrinės emocijos:

„Kokios mintys ar įsitikinimai gali prisidėti prie šios antrinės emocijos?

„Kaip ši antrinė emocija veikia mano elgesį ar reakcijas?

„Ko aš galiu pasimokyti iš šios antrinės emocijos apie savo poreikius, vertybes ar ribas?

„Kaip galiu išreikšti ir apdoroti šią antrinę emociją sveikai?

„Ar yra kokių nors pagrindinių veiksnių ar praeities patirties, kurios gali sustiprinti šią antrinę emociją?

Terapija yra puiki vieta atlikti šiuos veiksmus. Licencijuotas psichikos sveikatos konsultantas turi ekspertų patirtį pastebėdamas ir įvardydamas emocijas, taip pat mokydamas padėti jums atskleisti, kas gali turėti įtakos jūsų emociniams atsakams . Praktikuodami ir vadovaudamiesi galite panaudoti savo emocinio gyvenimo supergalią!

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Gyvenimo tikslas

Sun, 19 May 2024 07:55:00 +0000

Ar įmanoma rasti atsakymą, tinkantį visiems žmonėms ar bent daugumai?

Juk mes esame labai skirtingi. Kad uždavinys nebūtų be galo sudėtingas, reikia rasti trumpą, aiškų ir visiems tinkantį sprendimo kelią. Galima surengti apklausą ir apklausti visus žemės gyventojus. Kol tai padarysime, jų padaugės, o kitų - jau būsime nespėję apklausti. Bevykdant apklausą, gyvenimas keisis, nes žmogus yra tobulėjanti (arba degraduojanti) būtybė. Taip pat kinta ir požiūris į gyvenimą. Žmonės praregi ir jų suvokimas apie gyvenimo tikslą pasikeičia.

Galima pasirinkti ir kitą kelią, norint nustatyti tinkamiausią gyvenimo tikslą. Tai be galo didelės masės literatūros skaitymas: ir mokslinės, ir grožinės. Tai sukeltų dar didesnį pasimetimą, nes rašytojai savo knygose iškelia labai įvairius, vienas kitam prieštaraujančius gyvenimo tikslus. Mokslinis gyvenimo tikslo ieškojimo kelias būtų labai neįdomus, nes tos knygos yra tokios "sausos", kartais visiškai nesuprantamos. Teoriniai samprotavimai, persunkti tarptautinių žodžių galybe paprastam žmogui mažai ką tepadeda. Tokios knygos, analizės tampa statistine varnele mokslinių darbų kataloguose, bet visiškai nenaudojamos paprastame gyvenime. Taip ieškodami, matyt, niekada nerasime gyvenimo tikslo.

Mėginkime pirmiausia atsakyti, kas yra tas žmogaus gyvenimo tikslas. Iš bet kurio paprasčiausio pavyzdėlio, galime pastebėti, kad tikslas yra vieta, į kurią planuojama patekti. Tačiau toks gyvenimo tikslo apibūdinimas būtų to tikslo sugadinimas, nes žmogui svarbu ne tik paskutinės gyvenimo akimirkos ar kas bus po jų, bet ne mažiau svarbus ir kelias, kurį eisi link to laiko, erdvės, pasiekimų ar kokybės taško. Jaunas žmogus, tik pradėjęs suvokti savo gyvenimo svarbą, tuoj pat pradeda save tikrinti ar jis teisingai gyvena. Teisingas gyvenimas - nėra vaikščiojimas šunkeliais. Jaunas žmogus turi žinoti savo gyvenimo tikslą ir kelią, kuriuo eiti, nes viskas yra susiję. Svarbu ir pats gyvenimas, ir jo finalas.

Po nedidelio kiekio "teorijos" galime bandyti ieškoti savo atsakymo. Lengviausias gyvenimo tikslo ieškojimas yra pavyzdžiuose. Nebūtina matyti visą žmogaus gyvenimą, kad suprasti jo vertę. Juk mūsų gyvenimas susideda iš poelgių. Vienas, kitas poelgis apie žmogų labai daug pasako, taip pat apie jo gyvenimo kelią. Kartais gyvenimo tikslas išaiškėja tik viskam pasibaigus. Tai galime sužinoti iš istorijos. Vienas iš pavyzdžių - Kristaus gyvenimas. Jis tikrai visiems yra geras pavyzdys, tik pakartoti jį būtų neįmanoma. Juk pats Jėzaus gimimas buvo ypatingas, kaip ir visas gyvenimas, o ypač jo aukščiausias taškas. Šis pavyzdys mums duotas kaip idealus, parodantis aukščiausią gyvenimo prasmę.

Didžioji dauguma žmonių gyvena paprastesnį gyvenimą ir nepasiekia tokių aukštumų. Jiems yra artimesnių pavyzdžių. Kai kurie nesigėdydami pasakytų, kad gyvena dėl savęs, ar dėl savo vaikų. Tuomet atsiranda žmonių, kuriais nėra kam pasirūpinti. Aukojantys savo gyvenimą dėl visų turėtų turėti daugiausiai pagarbos. Tačiau, tokiu atveju nebūtų kam rūpintis šeima, vaikais, artimaisiais. Tenka pasirinkti, kam skirsi savo gyvenimą. Žmonės, kurie gyvena tik dėl savęs, mažai tesulaukia pagarbos. Galima sakyti, kad mes atradome labai svarbų gyvenimo tikslo atributą – kam jis bus skirtas. Sau, vaikui, vaikams, sutuoktiniui, artimiesiems, tolimesniems žmonėms, jų grupėms, valstybei, žmonijai, visam pasauliui, ar visai visatai? Šis išvardijimas nėra toks utopinis ar fantastinis. Tai gana realus savo gyvenimo jėgų, pastangų ir dėmesio paskirstymas. Daugelis net nenutuokia, kaip įtakoja visas šias sritis nuo artimiausios iki tolimiausios.

Sužinoję kam gali būti skirtas mūsų gyvenimas, galime eiti toliau. Iš tų pačių pavyzdžių labai lengva išskirti sekantį gyvenimo tikslo komponentą. Kai mes surandame, kam skirsime savo gyvenimą, reikia nuspręsti ką galime jam suteikti. Tačiau iki šio atsakymo turime peržiūrėti kitą, labai svarbų gyvenimo faktorių – KĄ GAVOME IŠ GYVENIMO.

Mūsų gyvenimas neprasideda nuo davimo. Pirma turime gauti. Siekis kažką gauti iš gyvenimo nėra smerktinas. Tačiau, kai jis tampa gyvenimo tikslu, žmogus pasidaro labai egoistiškas, savanaudis, kenkiantis daugumai. Kiekvienas žmogus pastoviai dalyvauja gavimo ir davimo mainuose. Vaikystėje jie turi vieną vyraujančią kryptį, vėliau ji pasikeičia. Į senatvę kryptis vėl grįžta atgal. Štai jums ir išaiškėjo sekantis gyvenimo tikslo elementas. Gauti – suteikti. Yra begalė įvairiausių būdų, kaip tai realizuoti. Pradedant materiniais ir baigiant dvasiniais. Į šią gyvenimo tikslo sudedamąją dalį įeina pagalba ir kliudymas. Geriausia būtų, kad niekam gyvenime nereiktų kliudyti, tačiau kol kas tai nėra įmanoma, nors kas žino… Kai visi žmonės stengsis vienas kitam netrukdyti - kliudymų nebeliks. (Kai kurie pagalvos, kad tai utopija).

Žinodami visas tobulo gyvenimo sudedamąsias dalis, galime kurti gyvenimo tikslą ir kelią jam pasiekti. Tačiau, kaip padaryti, kad tavo gyvenimas netrukdytų kitų gyvenimams? Juk ne vieni gyvename planetoje. Šalia yra kitų žmonių, kurie taip pat turi savo gyvenimo tikslus. Žmonės negali susigrūdę eiti tuo pačiu keliu.

Šis klausimas yra vienas iš sudėtingiausių gyvenimo tikslo ir kelio paieškose. Visi, pasirinkę vieną pavyzdį, bus labai vienodi ir nebus kam atlikti įvairiausios paskirties darbų – užduočių. Eiti jau pramintais takeliais lengviau, tačiau ten mažiau „vaisių“. Nauji keliai labai reikalingi, tačiau juos nutiesti labai sunku. Jei šito nesupranta visuomenė, tai dalis sričių bus labai apleistos. Naujų sričių pionieriai turi būti palaikomi valstybės ir visos visuomenės, o ne visokeriopai jiems trukdoma. Gražiausias gyvenimas yra tas, kuris netrukdo, o padeda kitų žmonių, bei visos visuomenės ar net žmonijos keliams. Sugebėti surasti tokį gyvenimo kelią, esant
6 milijardų skirtingų žmonių, nėra taip paprasta, tačiau įmanoma.

Kaip žmogui surasti tą savo vienintelį, optimaliausią, mažiausiai trukdantį visiems, tame tarpe ir sau gyvenimo kelią? Ar tai nėra mūsų ieškotas gyvenimo tikslas? Jis dažnai skiriasi nuo kitų žmonių tikslo. Ar yra tokia instrukcija, kelrodis, patarimas, ar teorija, kuri padėtų išspręsti šį uždavinį? Tas pagalbininkas turi būti labai teigiamai priimamas daugelio, gal net visų žmonių. Negi gyvenime gali būti tokia instrukcija? Ir kaip ji turėtų vadintis? „KAIP GYVENTI?“

Negi galima parašyti, sukurti, atrasti tokią universalią instrukciją? Pasirodo galima. Tačiau pirma reikia išmokti bendrauti. Nenorint girdėti, klausyti, suprasti, žinoti negalima bus rasti atsakymo ne tik į svarbiausią gyvenimo klausimą, bet ir į kitus. Tai yra pirmoji svarbiausio atsakymo dalis, kitos kol kas yra paslėptos. Jų nėra labai daug. Jos visos telpa į mažą lankstinuką.

Tame kūrinyje galima atrasti atsakymus į daugelį pačių svarbiausių gyvenime klausimų. Jeigu jie neparašyti ten tiesiogiai, tai juos labai nesunkiai galima išsivesti. Tame dokumente yra paslėpta šio laikmečio gyvenimo patirtis. Iš kur ji? Atsakymas jau buvo paminėtas šiame kūrinyje. Ten išvardinti visi, kam galime skirti savo gyvenimą. Šis dokumentas gautas atvirkštiniu būdu. Iš visų gali ateiti atsakymai, kurie ima ir susideda patys į vieną mažą kūrinėlį. Jame yra paslėpta didžiausia išmintis. Jame yra atsakymas į esminį gyvenimo klausimą.

Gal tai ir yra gyvenimo tikslas?

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Geriausias tikslas – neturėti tikslo?

Sun, 19 May 2024 07:45:00 +0000

Norime mes to ar ne, metai kažkada baigiasi. Ir, greičiausiai, kažkurią gruodžio ar sausio dieną atsiversime sąrašą, kurį kūrėme metų pradžioje, ir pažiūrėsime į savo tikslus. Prie vienų išdidžiai padėsime riebų pliusą, o prie kitų – ne mažiau riebų minusą. Ir vėl gilinsimės į tikslų formulavimo principus, ieškosime naujos informacijos apie tikslų siekimą, sudarinėsime naują sąrašą ir sakysime sau “na jau šiais metais tai tikrai…”. Nes išorė garsiai trimituoja, kad būtent taip privalo elgtis sėkmingas ir save gerbiantis žmogus.

Tikslų temos nagrinėjimas mane atvedė prie eilinės išvados – kaip ir dauguma temų, ši tema taip pat yra nevienareikšmiška. Viena teorija teigia, kad tikslus turėti būtina, tuo pat metu kita filosofija tvirtina, kad būtent tikslai ir daro mus nelaimingais, todėl jų turėti oi kaip neverta.

Gyvenimas su tikslais mums yra labiau pažįstamas, įprastesnis, tad verta pasižiūrėti, o kaip gi atrodo gyvenimas be tikslų? Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai gyvenau be tikslų, tačiau gerosios patirties šiuo klausimu nesukūriau, kažko, matyt, nesupratau, neapčiuopiau ar klaidingai interpretavau, todėl apie tą laikotarpį galiu pasakyti tik tiek – tuo metu mano gyvenime vyko vienas didelis niekas. “Bet juk yra taip gyvenančių žmonių”, – pagalvojau ir vieną tokį atradau, į kurio mintis tiesiog panyri ir supranti – taip, tai yra tai, ko ieškojai.

“Aš nieko negaliu padaryti su praeitimi. Taip pat, kaip ir su ateitimi. Aš gyvenu šiandien.” / R.W. Emerson

Idėja, kad žmogus turi išsikelti sau aiškius ir pasiekiamus tikslus, giliai įsišaknijo mūsų kultūroje. Daug metų aš gyvenau, nuolat keldamas tikslus ir siekdamas jų. Jeigu pasidomėsite, atrasite, kad daugybę laiko skyriau temai, kaip atrasti ir siekti tikslų.

Bet paskutinius metus aš gyvenu be jokių tikslų. Ir tai suteikia visiškos veiksmų laisvės pojūtį, ir priešingai tam, kuo jus bando įtikinti, tai nereiškia, kad aš negaliu pasiekti aukštų rezultatų. Tai tik reiškia, kad aš lioviausi riboti savo veiksmus tikslais.

Pasižiūrėkite į populiarų teiginį: “Jūs niekada niekur nenueisite, jeigu nežinote, kur einate”. Ir tai skamba logiškai. Tačiau šis teiginys atrodo abejotinas, kai tik nustoji taip galvoti. Padarykite paprastą eksperimentą. Išeikite į gatvę ir eikite bet kuria, atsitiktinai pasirinkta, kryptimi. Nebijokite taip pat atsitiktinai pakeisti krypties. Po 20 minučių, po valandos…jūs būtinai kažkur ateisite. Skirtumas tik tas, kad kelionės pradžioje jūs nežinojote, kad ateisite būtent čia.

Sunkumas čia vienas – jūs iš anksto turite norėti pakliūti į tokias vietas, apie kurias anksčiau nesate girdėję. Jeigu jūs gyvenate, nesiekdami iš anksto nustatytų tikslų, jūs tyrinėjate naujas teritorijas. Jūs atveriate sau kažką netikėto. Jūs patenkate į nuostabias vietas. Tuo ir nuostabi gyvenimo be tikslų filosofija. Bet gyventi pagal šią filosofiją nėra lengva. Šiandien aš gyvenu be tikslų, bet kartais “pagaunu” savo norą išsikelti tikslą. Ir tada save stabdau. Aš niekada neturėjau tikslo gyventi be tikslų, aš tik mokausi daryti tai, kas teikia man malonumą, kas suteikia man neįtikėtiną laisvę.

Kažkada aš turėjau po 1-3 tikslus per metus ir dar kiekvieną mėnesį po kelis “potikslius”. Kiekvieną savaitę aš vertindavau veiksmus, kuriuos reikia padaryti, kad tikslai būtų įgyvendinti, ir kiekvieną dieną buvau susitelkęs ties tų veiksmų atlikimu.

Gaila, bet niekada nebuvo taip, kad viskas įvyktų tiksliai pagal planą. Jums puikiai pažįstama tokia situacija. Jūs žinote, kad turite atlikti kažkokią užduotį ir stengiatės mintyse laikyti galutinį tikslą, kad iš jo pasisemtumėte motyvacijos. Bet gali būti, kad dėl kažkokių priežasčių jūs bijote atlikti tą užduotį ir todėl nuolat ją atidedate. Jūs darote kitą darbą, arba tikrinate el.pašto dėžutę, arba naršote Facebook’e, arba ir visai nusispjaunate į tą užduotį.

Rezultatas: jūsų savaitės ar mėnesio tikslai pakeičiami kažkuo kitu, atidedami, ir staiga jūs pasijuntate nusivylę, smerkiate save, nes nesugebėjote būti disciplinuotas. Labai sunku – pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ką gi daryti? Jūs peržiūrite savo tikslus ir išsikeliate naujus. Pas jus atsiranda pluoštas naujų “potikslių” ir taktinių planų. Ir jūs vėl žinote, kur einate, nes turite tikslus.

Ir jums vėl nepavyksta realizuoti planų. Taip, kartais jūs pasiekiate tikslą ir tuomet nustembate. Bet dažniausiai jūs jų nepasiekiate ir tuomet save baudžiate. O paslaptis tokia: problema yra ne jumyse, problema sistemoje. Tikslų kėlimas kaip sistema yra pasmerkta žlugti.

Net tada, kai jūs darote viską teisingai, niekada nesigauna idealiai. Nes: jūs apribojate savo veiksmus. Net jeigu jūs nenorite kažko daryti, jūs priversti tai daryti. Jūs pasirinkote savo kelią ir nepasilikote laisvos erdvės laviruoti ir tyrinėti naujas teritorijas. Jūs turite vykdyti planą, net jeigu užsidegėte kažkuo kitu.

Kai kurios tikslų kėlimo sistemos yra lankstesnės, bet nei viena nėra tokia lanksti, kaip tikslų nebuvimas.

Kaip atrodo gyvenimas be tikslų?

Taip, jis labai skiriasi nuo to, kuriame yra tikslai. Jūs neturite tikslų nei metams, nei mėnesiui, nei savaitei, nei dienai. Jūs nepamišęs dėl savikontrolės ar veiksmų vertinimo. Jums net nereikia rašyti darbų sąrašo, nors priminimai tikrai dar niekam nepakenkė, jeigu esate įpratę prie jų. Ką gi jūs veikiate? Kiaurą dieną vartotės lovoje, miegate, žiūrite TV ir valgote? Ne, jūs tiesiog dirbate. Jūs randate darbą, kuris jus įkvepia, ir jį darote. Tai, kad jūs neturite tikslų, nereiškia, kad jūs nieko nedarote: jūs galite kažką sukurti ir visiškai pasinerti į tai, ką darote.

Ir tai iš tiesų yra puiku. Jūs pabundate ir darote tai, kas jums patinka. Pavyzdžiui, aš daug rašau įvairiems tinklaraščiams. Dar galiu rašyti pasakojimus leidiniams arba pradėti dar vieną knygą, arba sukurti naują programą, arba bendrauti su įdomiais žmonėmis. Nėra jokių apribojimų – aš laisvas.

Ir aš padarau daug daugiau, nei tada, kai išsikeliu sau tikslą, nes aš darau tik tai, kas man iš tikrųjų teikia malonumą. Ir visai nesvarbu, ar aš pasiekiu tai, ką suplanavau: prasmė tame, kad aš darau tik tai, ką myliu. Aš lankausi neišpasakytai gražiose vietose. Nors išeidamas iš namų, aš nežinau, kad pateksiu būtent ten.

Keli patarimai tiems, kurie gyvena be tikslų

Aš negaliu jums surašyti instrukcijos, kaip gyventi be tikslų (tai būtų absurdiška). Aš negaliu jūsų išmokyti gyventi taip, kaip reikia. Jūs patys turite pasirinkti savo kelią. Aš tik galiu pasidalinti tuo, ką išmokau pats. Ir, galbūt, tai jums padės.

Pradėkite nuo mažų dalykų. Jums nereikia apversti savo gyvenimo aukštyn kojomis. Tiesiog pabūkite kelias valandas be jokių tikslų ar suplanuotų veiksmų. Kelias valandas vadovaukitės savo norais. Net viena valanda bus pasiekimas.

Aukite. Kai įsisavinsite pirmąjį žingsnį, skirkite ilgesnį laiką be tikslų ir planų – pusę dienos ar visą, o gal ir kelias dienas. Ir vieną dieną jūs pasijausite pakankamai stiprūs, kad leistumėte sau gyventi be tikslų ir tiesiog daryti tai, ką mylite.

Ne tik darbe. Gyvenimas be tikslų galimas ne tik darbe. Na, kad ir sveikata bei sportas: kažkada, eidamas į sporto klubą, aš turėjau aiškius tikslus (pradedant svorio metimu ir baigiant pasiruošimu nubėgti maratoną ir padidinti įtūpstų skaičių). Daugiau jokių tikslų: dabar aš einu į sporto klubą todėl, kad man tai patinka, nemąstydamas apie tai, ką man tai duoda. Ir todėl kiekvienas užsiėmimas man yra naudingas, nes aš tai darau su malonumu.

Palikite ramybėje planus. Planai mažai kuo skiriasi nuo tikslų. Jie įspraudžia jus į iš anksto numatytą kelią. Žinoma, labai sunku atsisakyti planų, todėl, jeigu jaučiate, kad be jų negalite gyventi – planuokite. Bet išmokite juos vertinti ramiai ir palengva išsilaisvinkite iš šio įpročio.

Nesijaudinkite dėl klaidų. Kai jūs keliate sau tikslus, jūs, žinoma, jaudinatės, kad tik nesuklystumėte. O mano siūlomoje kelionėje nėra jokių klaidų. Jeigu jūs gyvenate be tikslų ir jums kažkas nepavyksta, ar tai iš tikrųjų nesėkmė? Nesėkme tai galima pavadinti tik tuomet, jeigu jūs nepasiekėte numatyto taško, bet jeigu jūs neturėjote konkretaus atvykimo taško, tai, ką jūs vadinote nesėkme, išnyksta.

Nesvarbu, kokį kelią jūs pasirinkote. Nesvarbu, kur jūs atvykote. Nėra neteisingų kelių ir neteisingų vietų.

“Tikras keliautojas neturi konkrečių planų ir galutinio tikslo.” / Lao Dzė

Gyvenimo be tikslų filosofija skamba tikrai įkvepiančiai, bet mano patirtis rodo, kad nereikia aklai remtis viena tiesa. Juo labiau, kad eilinį kartą siūlomas pasirinkimas iš dviejų variantų “arba…arba”, o daugtaškio vietoje gyvena visi kiti galimi variantai ir jų yra daugybė. Panašiai, kaip su spalvomis: mes matome juodą spalvą ir baltą, sujungus jas gauname pilką ir įsivaizduojame, kad ji yra vienintelė, bet iš tiesų tarp juodos ir baltos yra net ne penkiasdešimt, o šimtai pilkos spalvos atspalvių. Štai taip atrodo tikrasis pasirinkimas.

Todėl, visų pirma, reikia aiškiai suvokti, o koks modelis geriausiai veikia tavo gyvenime? Tarkim, mano gyvenime susidėliojo toks variantas: tikslus aš turiu, aš žinau, kur ir kaip aš noriu gyventi, kuo užsiimti, ko pasiekti. Bet prie jų nesirišu, nes būtent prisirišimas ir kelia perteklinę įtampą, apriboja ir didina tikimybę, kad tas tikslas nebus pasiektas.

Kaip neprisirišti? Vienas iš paprasčiausių būdų – įvertinti tikslą bent iš trijų perspektyvų ir visas įsileisti į savo gyvenimą (priimti):

įvyks taip, kaip aš noriu (geriausias variantas),
neįvyks taip, kaip aš noriu (blogiausias variantas),
įvyks kažkaip kitaip – tegu dabar aš ir nežinau kaip, bet tikrai žinau, kad pačiu geriausiu man būdu (visi pilkos spalvos atspalviai).

Ir kai aš priimu visus variantus, įtampos nebelieka, noras kontroliuoti išgaruoja ir, kažkuria prasme, aš leidžiuosi “vedama”. O šiame procese galioja ir aukščiau autoriaus išsakyti aspektai:

leisdamas vykti tam, kas vyksta, tu įsileidi į gyvenimą naujus dalykus, juos tyrinėji, mokaisi ir augi,
tu turi planus, bet nesilaikai į juos įsikibęs, todėl gali lanksčiai juos keisti ir prisitaikyti prie situacijos,
daugelį dalykų tu darai su malonumu ir suvoki, kad visada atsiras tų, kurių tu nenori daryti, bet juos padaryti būtina,
tu nesijaudini dėl klaidų, nes šioje istorijoje jų tiesiog negali būti,
iš ryto lipi iš lovos ne todėl, kad reikia vykdyti planus, o todėl, kad tau faina daryti tai, ką tu darai,
nebelieka neteisingų vietų, žmonių ar įvykių.

Visos šios istorijos minusas – tam tikra nežinomybė, su kuria susidraugauti reikia drąsos. Ir kartais būna natūraliai baisu.

Štai toks mano modelis, kuris nebūtinai suveiks kitų žmonių gyvenime. Todėl svarbiausia atrasti ir išgryninti tai, kas galioja būtent jums. Kas jus „veža”? Tikslai ar jų nebuvimas? Kada jūs jaučiate įkvėpimą ir pilnatvę? Kas jus motyvuoja? Kada jūsų gyvenimas skamba švente?

O tai susidėlioja tik vienu būdu – bandant, eksperimentuojant, leidžiant sau klysti, einant ir griūnant, pakylant ir einant toliau. Nes visa tai, ką jūs skaitote ir ką jums pasakoja kiti, yra kažkieno kito istorija, bet ne jūsų. Taip, tai nėra labai lengvas kelias, bet visus sunkumus atperka pojūtis, kai širdis dainuoja, o protas iš pasitenkinimo trina rankomis.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Gyvenimas be tikslų – tik beprasmė egzistencija

Sun, 19 May 2024 07:11:00 +0000

Metų pradžia daugumai asocijuojasi su naujų tikslų išsikėlimu. Jie yra tarsi kelių žemėlapiai, padedantys rasti geriausias galimybes gyvenime. Be tikslų mūsų būtis tebūtų tuščia egzistencija. Tik kaip juos ne tik išsikelti, bet ir pasiekti?

Kodėl svarbu jų turėti?

Aiškius tikslus turintys žmonės būna sėkmingesni, nes žino, kur eina. Be to, tikslų išsikėlimas yra pirmas žingsnis nematoma paversti matomu. Yra ir daugiau priežasčių, kodėl tikslai yra ypač svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Be aiškaus tikslo pastangos gali būti painios, nepalaikančios viena kitos ir nieko aiškaus nesukuriančios. Kitaip sakant, nežinodami, kur einate, tik klaidžiojame zigzagais. Neturėdami tikslo gyvenime blaškomės panašiai kaip liepsnos paviliota plaštakė, o jį išsikėlę neriame stačiai link esmės it medžiojantis vanagas. Tikslo turėjimas padeda sutelkti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu.

Leidžia įvertinti progresą. Žinoti, kaip toli nuėjote, galite tik tada, kai žinote, kur einate. Aiškių tikslų turėjimas leidžia stebėti savo progresą. Tai labai svarbu, mat kiekvienas mažas pasiekimas suteikia didžiulės motyvacijos judėti pirmyn. Net kažkur pusiaukelėje suklupus tampa lengviau atsistoti, aiškiai matant, kiek daug kelio jau įveikėte.

Palaiko motyvaciją. Kol galvoje neturime užsibrėžto tikslo, labai lengva įvairius darbus atidėlioti kitai dienai ar mažiau stengtis juos atliekant. Puikus pavyzdys yra profesionalūs sportininkai. Kai jie ruošiasi kokioms nors varžyboms, treniruojasi kasdien, nepaisydami, ar yra pavargę, kažką skauda, nėra nuotaikos, norėtųsi ilgiau pamiegoti, patinginiauti… Po varžybų jie toliau palaiko fizinį aktyvumą, bet kur kas labiau atsipalaiduoja. Taip yra ir gyvenime: noras pasiekti konkretų dalyką veda pirmyn.

Nugali atidėliojimą. Ko nors atidėliojimas – dalykas, su kuriuo kartkartėmis susiduriame visi. Tačiau, kai nusistatome specifinius tikslus, tampa gana akivaizdu, jog atidėliojimas yra pavojingas ir žalingas įprotis. Tai – laiko švaistymas. Laiko, kurį galėtume išnaudoti svajones paverčiant realybe ir susikuriant tą gyvenimą, kokio visuomet norėjome. Kaip sakė Pablo Picasso, jeigu kažkas dar liko nepadaryta, rytdienai galite atidėti tik mirtį.

Skatina siekti daugiau. Pasiekus vieną tikslą, iš karto pradedame kelią kito link. Tai daryti skatina tas saldus pergalės jausmas, kurį norisi patirti vėl ir vėl. Kuo daugiau tikslų užsibrėžiame, tuo daugiau gyvenime pasiekiame. Kiekviena maža kelionė atveria vis naujų galimybių duris.

Padeda suprasti, ko norite iš gyvenimo. Tam, kad suformuluotume konkretų tikslą, turime apmąstyti, kur esame, ką veikiame ir kur norėtume būti. Kitaip sakant, tai priverčia atidžiau pažiūrėti į savo gyvenimą ir atsakyti sau į klausimą, ko jame siekiate. Kokios yra jūsų vertybės, jūs patys, kokius prioritetus išsikeliate, ko bijote ir kodėl, apie ką svajojate? Radus atsakymus į šiuos klausimus, gyvenimas įgauna prasmę.

Išsikelti tinkamus

Svarbu ne tik turėti tikslų, bet turėti tinkamų. Tyrimai atskleidžia, kad netinkamas tikslų išsikėlimas yra pagrindinė priežastis, kodėl jie taip ir lieka nepasiekti. Norint suformuluoti juos taip, kad būtų lengviau įgyvendinami, rekomenduojama paisyti šių kelių patarimų-auksinių taisyklių:

Nusistatyti jus motyvuojančius tikslus. Labai svarbu, kad užsibrėžtas tikslas jus kažkuo jaudintų. Pagalvojus, kaip jis bus įgyvendintas, turėtų pasidaryti saldu. Deja, labai dažnai siekiame to, ko iš mūsų tikisi kiti, o ne ko patys norime. Tokie tikslai įprastai taip ir neįgauna realaus pavidalo. Todėl turėtumėte pagalvoti, kas iš tiesų svarbu jums, ir atskirti tai nuo aplinkinių lūkesčių jūsų atžvilgiu.

Išsikelti sumanius tikslus. Galingi tikslai visuomet yra sumanūs. Kas gi slepiasi po tokiu jų apibūdinimu? Svarbiausi penki bruožai: specifiškumas, išmatuojamumas, pasiekiamumas, aktualumas ir apibrėžtumas laike. Specifiškumas reiškia, kad tikslas turi būti aiškiai apibrėžtas, konkretus. Pernelyg abstraktūs tikslai neduoda aiškios krypties ir net neaišku, kada būna pasiekti. Pavyzdžiui, geriau užsibrėžti tikslą numesti 10 kg, o ne atsikratyti antsvorio. Puiku, jeigu tikslą galima kaip nors išmatuoti ir taip įvertinti progresą. Matavimo vienetai gali būti įvairūs – pinigai, kilogramai, laikas ir kt. Labai svarbu, kad išsikelti tikslai būtų realūs ir pasiekiami. Kitu atveju tik nusivilsite savimi ir neliks motyvacijos judėti pirmyn. Tačiau tikslai neturėtų būti ir per lengvi, jie turėtų kelti tam tikrą iššūkį. Kitaip tiesiog netobulėsite. Ne mažiau svarbu, kad išsikeltas tikslas jums tuo metu būtų aktualus, kad aiškiai suprastumėte, kuo jis jums padės gyvenime, ką pakeis į gera. Galiausiai svarbu numatyti konkrečią laiko ribą, iki kada tikslas turėtų būti pasiektas. Tai apsaugos nuo atidėliojimo.

Užsirašyti. Kai tikslai įgyja kokią nors fizinę formą, pvz., yra užrašomi, jie tampa realesni ir apčiuopiamesni. Tuomet nelieka jokių pasiteisinimų, kodėl juos pamiršote. Užrašant tikslus reikėtų naudoti tiesioginę formą: „aš padarysiu“, o ne „norėčiau padaryti“. Antroji formuluotė iškart palieka vietos abejonėms ir pasiteisinimams, kodėl kažko nepavyko pasiekti.

Sudaryti veiksmų planą. Šis žingsnis dažnai praleidžiamas bet iš tiesų turėtų eiti išvien su tikslų išsikėlimu. Įprastai patys tikslai diktuoja, ko turėtumėte imtis, kad atsidurtumėte ten, kur norėtumėte būti. Tik sutelkę visą dėmesį į galutinę stotelę dažnai pamirštame, jog reikia susiplanuoti ir visus žingsnius, kuriuos turėsime nueiti iki jos. Kuo aiškesnis ir detalesnis planas, tuo lengvesnis tikslų siekimas.

Patarimai, kaip pasiekti

Kai jau turime aiškiai išsikeltus tikslus ir planą, kaip ketiname jų siekti, naudinga pasidomėti papildomais patarimais, padėsiančiais nesuklupti, o suklupus atsistoti, keliaujant savo svajonės link.

Sutelkti dėmesį į tai, ką galima pakeisti. Įprastai tikslai yra susiję su kažkokios netenkinančios situacijos keitimu ar bent patobulinimu. Labai svarbu, kad dėmesys tokiu atveju kryptų į tai, ką toje situacijoje tikrai galime pakeisti. Kai kas, kad ir kaip bebūtų apmaudu, yra ne mūsų valioje ir ne mūsų galiose. Galime keistis patys, bet ne keisti kitus. Neeikvokime energijos ir laiko tam, kas nepriklauso nuo mūsų.

Paleisti praeitį. Labai dažnai laikomės įsikibę praeities klaidų, nesėkmių, nesusipratimų. Vis galvojame: „O kas, jeigu būčiau pasielgęs kitaip…“. Tai beprasmiška. Turime tik dabartį, kurioje kuriame ateitį. Tik šis momentas mums ir turėtų rūpėti. Siekiant tikslų labai svarbu pirmiausiai atleisti sau už tai, ką kažkada padarėte ne taip, paleisti visa tai ir vertinti kaip vertingą pamoką. Į praeitį verta dairytis tik tada, jeigu iš jos kažką galite pasiimti ir taip išvengti pasikartojančių nesėkmių dabar.

Mažais žingsneliais. Kasdienis mažas progresas ilgainiui sulipdo didžiulį pasiekimų kalną. Sėkmė neištinka per naktį. Tikslų siekimas – lėtas procesas, bet jų metimas nieko nepagreitins.Tyrimai rodo, kad sėkmingiausiai tikslų siekiama, kai jie suskirstomi mažais žingsneliais. Tarkime, siekis yra numesti 10 kg antsvorio. Tuomet reikėtų šį tikslą suskirstyti mažesniais etapais: iki tam tikros datos numesti 2 kg, paskui 4 kg ir t.t. Judėjimas pirmyn mažais žingsneliais svarbus tuo, kad kiekvieną kartą įgyvendinus naują etapą aplanko džiaugsmas, išauga motyvacija ir tikėjimas savimi.

Aiškūs terminai. Tikslas be aiškios datos, iki kada jis turi būti pasiektas, tėra svajonė. Apie tai, kaip svarbu numatyti griežtą laiko ribą, iki kada turėtumėte pasiekti tikslo, kalbėjome dar prie tikslų formulavimo. Ir ta riba jokiu neturi būti – po kelių mėnesių, kitąmet, artimiausiu metu ar pan. Ji turi būti konkreti – aiški data, savaitės diena ar kitas skaičiumi įvardijamas terminas.

Nenuleisti rankų. Nėra lifto į sėkmę, tenka lipti laiptais. Viršukalnėje stovintis žmogus irgi nebuvo čia numestas iš dangaus. Manote, kad kopdamas viršun jis nė karto nepaslydo, nekluptelėjo? Vargu. Kuo didesnis tikslas, tuo didesnė tikimybė, jog jo siekiant teks ne kartą susidurti su klaidomis ir nesėkmėmis. Jos jokiu būdu neturi būti paskata pasiduoti. Galite trumpam stabtelėti ir apgalvoti, kodėl kažkas nepasisekė, ką turėtumėte daryti kitaip. Sėkmingi žmonės ne neklysta, o suklydę stojasi ir bando vėl. Jeigu planas nepasisekė, reikia keisti planą, o ne tikslą. Niekada nevalia mažinti tikslo, verčiau didinti pastangas. Būkite užsispyrę dėl savo tikslų, bet lankstūs dėl metodų, kuriais jų siekiate.

Susikoncentruoti į tikslą, ne į baimes. Natūralu, kad siekiant naujų tikslų jaučiamas šioks toks nerimas, o gal net baimė. Juk žengiama visai į naujus vandenis, o nežinomybė visad gąsdina. Tik dėmesys turėtų būti ne čia, o tame maloniame momente, kurį išgyvensite pasiekę užsibrėžto sumanymo. Geras tikslas visuomet šiek tiek gąsdina, bet kartu kelia kur kas stipresnį malonų susijaudinimą. Baimė bus mažesnė, jeigu galvosite apie mažus žingsnelius, kuriuos turite įveikti eidami tikslo link, o ne visą jūsų laukiantį didelį darbą.

Įveikti klaidingus įsitikinimus. Vienintelė tikra kliūtis siekiant tikslų yra mūsų pačių įsitikinimai. Labai dažnai mes galvojame, kad esame kažko neverti, kad tai – kitiems, bet ne mums, kad esame per silpni kažko pasiekti, kad mums stinga žinių… Gal ir taip, bet turėtume pridėti žodžių junginį „kol kas“. Neįveikiamų kliūčių nėra, kai pakanka motyvacijos joms įveikti.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Gyvenimo prasmės ir beprasmybės

Fri, 29 Mar 2024 07:50:00 +0000

Kiekvienam žmogui vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu iškyla savo egzistencijos prasmės apmąstymų: kas aš esu, ką aš darau, kur aš einu, kodėl aš čia esu, kam aš čia esu, kokia viso to prasmė? Dalis žmonių šiuos klausimus priima kaip natūralią savo egzistencijos dalį ir, beieškodami savęs ir savo vietos gyvenime, „suranda“ save. Deja, dalį žmonių šie apmąstymai nuveda į savęs „pametimą“, beprasmybės jausmą, neviltį ir neišvengiamos gyvenimo pabaigos baimę.

Paradoksalu, bet labiausiai mirti bijo tie, kurie labiausiai vengia gyventi. Galima ginčytis – juk, regis, labiausiai mirties turėtų labiau bijoti tie, kurie turi daugiau ką prarasti. Tačiau tiesa yra tokia, kad mirties, ko gero, daugiau ar mažiau baiminasi kiekvienas, bet gyvenant pilnavertį, prasmingą gyvenimą, šiai baimei tiesiog lieka mažiau erdvės. Tuo tarpu vengiant imtis veiklų, vengiant kurti santykius, vengiant spręsti savo sunkumus, vengiant jausmų, vengiant atsiverti visoms spalvotoms gyvenimo patirtims, visiškai natūraliai iškils mintys, kad gyvenimas tuščias ir beprasmis, kad ateis gyvenimo galas, o gyvenimas iššvaistytas veltui. Tokios mintys tiesiogiai veda į nerimo sutrikimus ir depresiją. Atsiranda užburtas ratas: negyvenu – nerimauju ir kenčiu – dar labiau negyvenu – dar labiau nerimauju ir kenčiu.

Kitaip tariant, savo būties baigtinumo suvokimas ir gyvenimo prasmės klausimai gali sukelti nepakeliamą siaubą, o gali veikti kaip postūmis likusias savo gyvenimo dienas leisti taip, kad paskutinę gyvenimo dieną nebebūtų vietos baimei, nusivylimui ar kartėliui dėl tuščiai prabėgusio gyvenimo. Čia ir išryškėja gyvenimo prasmės svarba: gyvenimas be prasmės įmanomas, bet neretam kelia kančią, o prasmingas gyvenimas tolygu kryptingam ir pilnaverčiam gyvenimui.

Galima sakyti, kad gyvenimo prasmė veikia, kaip „variklis“, kuris kreipia žmogaus elgesį, veikia bendravimą ir tai, kaip žmogus interpretuoja pasaulį bei gyvenimo džiaugsmus ir iššūkius. Šiam „varikliui“ sutrikus, trinka žmogaus funkcionavimas: sumaištis kyla tiek vidiniame pasaulyje, tiek sąveikoje su aplinka. Tai kur gi ieškoti tos prasmės? Kaip „surasti“ save ir savąją vietą, kai jautiesi lyg nieko nereiškiantis taškas niekieno neskaitomos knygos paraštėje?

Kur slypi gyvenimo prasmė?

Psichologai Michael J. MacKenzie ir Roy F. Baumeister (2014) svarsto, kad gyvenimo prasmė susideda bent iš keturių dalių – tikslų, vertybių, kontrolės ir savivertės. Tikslas teikia žmogaus gyvenimui kryptį; vertybės atspindi, kiek žmogaus mintys ir elgesys yra „geri“ ir teisingi tam žmogui; kontrolė suteikia jausmą, kad žmogus gali efektyviai siekti tų tikslų ir gyventi pagal savo vertybes; galiausiai, savivertė būtina savęs priėmimui. Panašiai kaip atskirų žodžių kratinys įgauna prasmę sulipdytas į sakinį, taip ir gyvenimas įgauna prasmę, kai jo atskiros dalys „susiklijuoja“ į nuoseklią visumą.

Tuo tarpu sociologijos mokslų daktaras, profesorius Anthony Synnott (2011) teigia, kad, visų pirma, kalbėti reikėtų ne apie tą vienintelę prasmę, o apie daugelį prasmių. Prof. A. Synnott manymu, žmonės turi daugiau nei vieną pasirinkimą net ir tada, kai kalbama apie tokį egzistencinį reiškinį, kaip gyvenimo prasmė. Jis išskiria bent dvylika galimų gyvenimo prasmių:

Hedonistinė prasmė. Gyventi ir mėgautis – džiaugtis kiekviena diena ir tenkinti savo hedonistinius poreikius (pavalgyti, miegoti, mylėtis, linksmintis). Hedonistinėmis vertybėmis gyvenime besivadovaujančių žmonių šūkis – „Carpe diem“ arba „Gyvenk šia diena“.
Materialistinė prasmė. Gauti iš gyvenimo tiek daug, kiek įmanoma, dirbti ir užsidirbti, kaupti turtus, kelti status visuomenėje.
Altruistinė prasmė. Duoti kitiems tiek, kiek įmanoma, padėti žmonėms, palikti žemę po saves geresnę.
Ilgaamžiškumo prasmė. Gyventi tiek ilgai, kiek įmanoma, rūpintis savo sveikata ir vengti rizikų bet kokia kaina, kad kuo ilgesnis būtų gyvenimas (kokia bebūtų jo kokybė).
Patirtinė prasmė. Patirti kiek įmanoma daugiau – rizikuoti, veikti, tyrinėti, griebtis naujovių per daug nesirūpinant pasekmėmis. Patyrimų siekiantys žmonės daug ko imasi vien dėl smalsumo ar sportinio intereso, o pėdsaką žemėje svajoja palikti atsidūrę rekordų knygoje.
Biologinė prasmė. Susilaukti palikuonių, pratęsti giminę ir ja rūpintis, siekti savo tęstinumo per genų “perdavimą” savo vaikams, anūkams.
Tikėjimo prasmė. Būti dvasingu, tikinčiu, kad yra kažkas daugiau nei žmogus. Tikėjimas užtikrina sielos nemirtingumą arba bent jau įprasmina gyvenimą, jo džiaugsmus ir kančias kaip didesnio dievo(ų), visatos ar pan. „plano“ dalį.
Saviaktualizacijos prasmė. Realizuoti save, įgyvendinti savo potencialą, būti geriausia savo versija, aktualizuoti save. Šios prasmės vedamiems žmonėms egzistencija reiškia nuolat veikti ir daryti kažką savęs realizavimo link.
Išlikimo prasmė. Kautis ir išlikti yra misija, kuri veda per gyvenimą, – nes gyvenimas šios prasmės vedamų žmonių akimis yra nuolatinių kova prieš kitus, save, išorės jėgas, ligas, neteisybes ir visa kita, kas pasitaiko kelyje.
Meilės prasmė. Mylėti ir būti mylimam, kurti santykius, palaikyti draugystes, siekti meilės ir, priešingai nei vadovaujantis hedonistinėmis vertybėmis, siekti tos meilės ilgalaikiškumo.
Žinojimo prasmė. Siekti žinių, išminties ir tiesos, mąstyti, vadovautis protu. „Žinios išlaisvina“, “mąstau, vadinasi esu” – tai racionaliųjų, tiesos ir žinių paieškų vedamų žmonių gyvenimo principai.
Egzistencialistinė prasmė. Kas prasminga, o kas ne – kiekvieno asmeninis pasirinkimas, kiekvienas žmogus pats kuria savo prasmę. Koks gyvenimas bebūtų – linksmas, absurdiškas, skausmingas, sudėtingas, paprastas, pripildytas džiaugsmo ar kančios – jame yra prasmės tiek, kiek jame mato pats žmogus.

Pasak prof. A. Synnott, žmogus gali turėti vieną, o gali turėti kelias gyvenimo prasmes. Niekas jų žmogui prievarta „neįdeda“ į galvą, pats žmogus gali rinktis, kokiomis gyvenimo tiesomis vadovautis (nors kai ką gali „pasiskolinti“ ar perimti iš aplinkos – šeimos, kurioje augo, draugų ar kitų svarbių asmenų, kultūros, visuomenės). Svarbiausia, kad tai, kad jei šiuo metu gyvenimas atrodo turintis mažai prasmės, tai nereiškia, kad jame iš tiesų nėra (ir niekada nebus) jokios prasmės – tai, kas šiuo metu yra prasmė (ar beprasmybė), gali ne kartą keistis gyvenimo eigoje.

Paklauskite savęs: kas jums svarbu? Šeima? Darbas? Vaikai? Antroji pusė (jos turėjimas ar neturėjimas)? O gal aplinkos tausojimas, kūryba, knygų skaitymas, kova už teisybę, beglobiai gyvūnai, o gal pasinerti į nuotykius ar paprastus kasdienius malonumus? O gal dar kažkas kito? Kokie jūsų tikslai, kokios vertybės? Kiek kryptingai gyvenate pagal tai, kas jums svarbu, pagal savo tikslą ir pagal savo vertybes? Gal jums trūksta ryžto, gebėjimų ar drąsos gyventi pagal tai, kas jums svarbu? Gal jus stabdo aplinka, o gal jūsų vidiniai įsitikinimai? Gal kančia yra ne tame, kad neturite ar nematote prasmės, o tame, kad tai, kas svarbu, eina vienu keliuku, o jūs traukiate į priešingą pusę ar stovite vietoje?

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Kaip rasti gyvenimo prasmę?

Fri, 29 Mar 2024 07:26:00 +0000

Gyvenimas nėra savęs atradimas, gyvenimas – tai savęs kūrimas. Norint rasti savo gyvenimo prasmę, visų pirma reikia pradėti jos ieškoti.

Jūsų gyvenimas nėra tik krūva atsitiktinumų. Viskas, ką jūs darėte ir išgyvenote iki šiol, atvedė ten, kur esate šiandien. Ir būdami čia, kažko laukiate, tikitės iš gyvenimo. Klausimas – ko? Jūsų pasirinkimai, ketinimai ir veiksmai kuria likimą. Norėdami, kad gyvenimas būtų prasmingas, visų pirma turite įsivardyti šias prasmes. Kokią prasmę norite turėti savo gyvenime? Tai klausimas, į kurį galite atsakyti tik jūs.

Mes tampame didžiausiais savo priešais, gyvendami pasroviui, nesiimdami jokios atsakomybės už ateitį ir atidėliodami svarbiausius klausimus, kylančius širdyje. Vis dėlto be veiksmo nėra pergalės. Be pergalės nėra prasmės. Jei norite ką nors pakeisti gyvenime, turite pradėti veikti!

Iš anksto parašytas gyvenimo scenarijus

Dauguma žmonių eina gyvenimo keliu net nesusimąstydami, ar jis juos veda ten, kur jie norėtų atsidurti. Kopiame karjeros laiptais, mokomės, siekiame gerų santykių, turto, šlovės, nepaklausę savęs, ar šie dalykai mums teikia tikrąją laimę ir ar šis gyvenimo modelis mus tenkina. Turime tokį didelį pasirinkimų spektrą, kad dažniausiai griebiamės „akivaizdžiausių“ variantų – tų, kuriuos jau yra išbandę mūsų artimieji, draugai ar pažįstami.

Spaudimas iš tėvų ir aplinkos, jų lūkesčiai formuoja mūsų likimą, o padiktuoti kitų sėkmės scenarijai tampa kelrode žvaigžde. Juk „patyrusieji“ žino geriau. Tačiau užkopę karjeros laiptais, pasiekę kitų parinktus tikslus, nesijaučiame laimėję, bet atvirkščiai – pralošę dvasiškai. Ir tai nestebina, nes kitų poreikiai gali stipriai skirtis nuo mūsų. Vieno sėkmė gali tapti didžiausia našta kitam. Neatitikimas tarp to, kur esame, ir to, kur norėtume būti, verčia jaustis nevisaverčiam ir kelia gyvenimo prasmės klausimą.

Tačiau pradėti revoliuciją taip pat nedrįstame. Noras priklausyti bendruomenei, sulaukti pritarimo ir pripažinimo iš aplinkinių yra vienas stipriausių žmogaus poreikių. Pasukti kitokiu keliu nei jie reiškia riziką būti nesuprastiems ir atstumtiems. Tačiau nieko nedarymo kaina kur kas didesnė – tai nuosprendis gyventi pasroviui, nejaučiant gyvenimui aistros, sekant kitiems iš paskos. Gyvenimas be skonio. Gyvybės ir žiburiukų akyse.

Gyvenimo prasmės siekimas – tai savo gyvenimo tikslų, misijos atradimas ir jų vykdymas. Tai nėra lengvas uždavinys, tačiau jį išspręsti būtina, jei norite gyventi laimingiau, aistringiau. Nepulkite keisti savo gyvenimo kelio iš esmės – to ir nesugebėsite padaryti. Gyvenimo aistrą galite atrasti žingsnis po žingsnio, iš lėto prisijaukindami jums artimiausias gyvenimo sritis, atrasdami dalykus, kurie jums suteikia daugiausia laimės ir padeda realizuoti save. Tad nuo ko pradėti?

Suraskite energijos šaltinį

Kiekvieną žmogų motyvuoja ir įkvepia skirtingi dalykai, tačiau ne visi juos atpažįstame. Savo gyvenimo „varikliuko“ įvardijimas – tai pirmasis žingsnis prasmingesnio gyvenimo link. Užveskite sustojusį variklį!

Nėra nei gerų, nei blogų motyvacijos šaltinių. Jie kiekvienam žmogui individualūs, todėl suraskite, kas jus – ne draugą, ne kolegą, ne mylimąjį – skatina siekti tikslų. Neužtenka norėti sulaukti sėkmės, reikia įsivardyti, ką sėkmė reiškia jums. Ar tai finansinė nepriklausomybė, stiprūs santykiai šeimoje, kūryba, profesiniai laimėjimai? Dalykai, skatinantys jūsų kaimyną kopti karjeros laiptais, nebūtinai motyvuos ir jus.

Yra devyni motyvatoriai. Juos suskirsčius pagal prioritetą, taps lengviau surasti savąjį kelią. Paklauskite savęs, kas jums suteikia energijos, įkvepia? Ar tai kitų dėmesys, komplimentai, o gal kūryba? Kokios jūsų vertybės? Jei „stumiate“ dieną po dienos, o vakare nejaučiate jokio pasitenkinimo net įgyvendinę tikslus, tai ženklas, kad einate blogu keliu ir jums reikia permąstyti strategiją.

Išsiaiškinkite savo prioritetus

Mokslininkų skaičiavimais, net 80 proc. mūsų vertybių suformuotos aplinkos, o ne mūsų pačių! Dėl šios priežasties turėtume dažniau panarstyti savo vidinio gyvenimo gelmes ir atrasti savąsias dvasines vertybes. Ko norite iš gyvenimo? Kokios jūsų svajonės?

Įvertinkite savo dabartinio gyvenimo svarbiausius tikslus, įvardykite juos tokiais žodžiais kaip: sveikata, draugystė, finansai, karjera, santuoka, dvasingumas, vaikai. Galite išskirstyti vieną tikslą į du ar tris, pavyzdžiui, „finansai“ gali virsti frazėmis: „tapti finansiškai nepriklausomam“, „taupyti juodai dienai“ ar netgi „tapti pasiturinčiam“. Nėra teisingų ar neteisingų atsakymų. Rašykite greitai, ilgai negalvokite. Atsakymai neturi būti išsamūs.

Tada atlikite mažą eksperimentą: sudėliokite šiuos tikslus pagal svarbą. Jei galėtumėte pasiekti tik vieną tikslą, kurį pasirinktumėte? Tai ir bus svarbiausias jūsų gyvenimo prioritetas ir pirmučiausias tikslas. Pažiūrėkite į kitus tikslus ir savęs paklauskite: jei galėčiau pasiekti tik vieną iš jų, kurį rinkčiausi? Taip kartokite šį pratimą, kol eilės tvarka surašysite visus savo tikslus.

Tęsdami pratimą galite norėti koreguoti tikslų formuluotes arba išskirti vieną į kelis. Kai baigsite pratimą, sudarykite visų pagal svarbą tikslintų norų sąrašą ir laikykite jį kasdien matomoje vietoje. Ar šiems prioritetams skiriate pakankamai laiko? O gal ne tokios svarbios veiklos suvalgo didžiąją dalį jūsų energijos? Ką galite padaryti, kad jų nenustumtumėte į šoną? Įtraukite prioritetus į savo dienotvarkę.

Pagalvokite, kaip atrodytų jūsų laimingiausia diena. Aprašykite ją su detalėmis. Kur esate ir su kuo? Ką veikiate? Kuo tokia diena skiriasi nuo dabartinio jūsų gyvenimo? Ką galite padaryti, kad tai taptų realybe? Kokias detales iš šio svajonių scenarijaus galite įtraukti šiandien?

Kol nerasite darbų, kuriuos norėsite dirbti tik pramerkę akis, kol nerasite veiklos, apie kurią vien tik pagalvojus veide atsiranda šypsena, tol bus sunku surasti asmeninės laimės formulę.

Rašykite jausmų dienoraštį

Atlikite dar vieną pratimą. Atsakykite į klausimą: kokia šiuo metu mano gyvenimo prasmė? Dešimt minučių rašykite viską, kas šauna į galvą. Tada atsakykite į kitą klausimą: kokios gyvenimo prasmės aš norėčiau šiuo metu? Laisvai dėliokite mintis dešimt minučių. Baigę palyginkite atsakymus. Kokius panašumus ir skirtumus matote?

Galbūt šis pratimas paskatins jus dažniau domėtis savo jausmais ir mintimis, o ne gyventi, tiesiog įjungus automatinį režimą. Žmonės savo tikslus dažniausiai suvokia kaip darbinę sėkmę ar finansinę nepriklausomybę. Taip gyvenant palaipsniui užgula kasdienybė ir gyvenimo monotonija.

Nepastebimai ji darosi nepakeliama. Jei kasdien beviltiškai tūpčiojate toje pačioje vietoje – dirbate širdžiai nemielą darbą, metų metus sportuojate tame pačiame sporto klube – vienintelis būdas išsiveržti yra pakeisti gyvenimo būdą. Žinoma, nesielkite neapgalvotai! Apmąstykite savo sprendimus ir klausykite savo širdies. Ji nuves jus naujų tikslų link ir suteiks jums drąsos bei pasitikėjimo.

Jei šiandien sunku atsakyti į klausimą, kas jus daro laimingus ir pozityvius, rašykite dienoraštį. Vakare užrašykite jame, kas jums tą dieną nutiko geriausio ir kas jus ne itin žavėjo. Po poros savaičių pažiūrėkite į savo užrašus. Didelė tikimybė, kad darėte per daug dalykų, keliančių jums neigiamų emocijų. Raskite būdą, kaip tą balansą perkelti į jus džiuginančių dalykų pusę. Perskirstykite energiją ir laiką taip, kad galėtumėte iš gyvenimo gauti kuo daugiau jus praturtinančių ir džiuginančių dalykų.

Atraskite savo talentus

Kiekvienas žmogus turi tam tikrų gabumų, veiklos sričių, kuriose save geriausiai išreiškia. Kas yra jūsų „aistra“ – pomėgis ar jus dominantys dalykai? Ar yra dalykų, kuriuos mėgstate daryti, nors nemanote, kad jums tai sekasi, tačiau pažįstami žmonės yra sakę komplimentus dėl to? Įvertinimas veiklų, kuriose jums sekasi ar kurios jus „įkvepia“, gali padėti atskleisti galimas jūsų gyvenimo aistras ir pasukti vairą ten, kur net negalvojote galintys. Jūsų troškimai yra tarsi kelrodis.

Dažnai kūrybingumas, kurį parodome būdami vaikai, nuslopsta mums subrendus. Suaugęs žmogus pamiršta vaikystės troškimus, norus, kurie anuomet buvo didžiausia jų aistra. Tačiau jie dar glūdi mumyse – juos tereikia prikelti. Tad pamėginkite: vėl nueiti į šokių pamokas, parašyti eilėraštį, susirasti muzikos instrumentą, nužiesti molinį indą ar sukurti filmą.

Ar jaučiate, kaip atgimsta viduje slypėjęs žaismingumas, smalsumas gyvenimui? Kad atrastumėte aistrą, visai nebūtina tapti tos srities ekspertu. Mėgaukitės pačia veikla, lavinkite užslopintus talentus.

Kad gyvenimas įgytų pagreitį, visų pirma turite pradėti judėti. Prasmė neatsiranda iš niekur ir jai surasti neužtenka tiesiog ją įvardyti. Ji gims po truputėlį – tarsi žiedas pražys jums einant keliu, kurį pats sau grįsite. Akmenėlį po akmenėlio. Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą ir įtraukite į jį veiklas, kurios jums atneša džiaugsmo, suteikia energijos ir įkvėpimo.

Kelkite prasmingus ir realistiškus tikslus. Atminkite, kad gyvenimas yra pasirinkimas. O pasirinkimas lemia gyvenimo formą ir turinį, kurį patys konstruojame. Tik tada, kai apsispręsite papildyti savo gyvenimą naujais potyriais, imsite matyti pasaulį, žmones, jus pasitiks nauji keliai su įdomiomis galimybėmis. Kurkime rytojų su užsidegimu.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Gyvenimo atmintis

Tue, 03 Oct 2023 08:34:00 +0000

Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni ir tai, kaip tu apie tai pasakoji.

Nusigyventi

Tue, 03 Oct 2023 08:26:00 +0000

Skirtingi likimai. Vieniems lemta gyvenimą nugyventi, o kitiems – nusigyventi.