HUMAN RACE SUPPORT - Pyktis

Pyktis trumpina gyvenimą

Fri, 15 Dec 2023 18:07:00 +0000

Dažnai mus užvaldo neigiamos emocijos. Turime neva pateisinamų priežasčių – nesiseka, krizė... Dar blogiau – esame įsitikinę, kad blogą nuotaiką būtina išlieti, nelaikyti savyje. Remdamasis senąja išmintimi ir naujausiu pasaulio psichologų požiūriu į pyktį bei jo poveikį sveikatai, teigia, kad tokio pobūdžio emocijos smarkiai sutrumpina gyvenimą.

Pasaulio sveikatos organizacijos pateikta informacija stulbina – pykčio nekontroliuojantis žmogus gyvena perpus trumpiau, nei galėtų. Įsigilinus, kaip mus veikia konfliktai, mūsų pačių pyktis kitiems, tai visai neatrodo keista.

Pyktis yra emocija. Pirmiausia gal paaiškinkite, kokia jos kilmė, iš kur ir kokiame kūno organe jis atsiranda?

Pyktis ir negatyvios emocijos, apskritai jausmų tema yra labai paslaptinga gamtos jėga. Lotyniškas žodis „emotio“ arba „motio“ reiškia judėjimą. Kalbant paprasčiau, tai yra gamtos jėgos, kurios išjudina žmogų. Nors emocijoms įtaką daro sąmonė, galima teigti, kad tikroji emocijų sritis žmoguje yra tik viena organizmo dalis – ta, kuri nuolat automatiškai juda dieną naktį. Tai krūtinė (plaučiai ir širdis). Krūtinė ir yra emocijų generatorė. Ji emocijas skleidžia ir priima. Jokiu būdu ne galva, ji emocijų nejaučia. Kad ir kaip atrodytų keista, galvos nervų sistema iš viso nereaguoja į emocijas. Galva tik priima sprendimus – į kairę, į dešinę. Žvelgiant fiziologiškai, galva, tiksliau smegenys, net neturi skausmo receptorių. Kai kurias smegenų operacijas net galima atlikti be visiškos narkozės. Esu stebėjęs ne vieną tokią operaciją ir tai labai stulbino. Skausmą žmogus jaučia širdimi, o ne galva. Tik paskui tą jausmą širdis išstumdo po visą sistemą.

Širdis, būdama skysčius varinėjanti fizinė pompa ir kartu emocinis organas, atsiduria gyvenimiškų prieštaravimų centre, ir, kaip sako senieji išminčių tekstai, jei žmogus nežino, kaip subtiliai ir lanksčiai išspręsti didžiausią uždavinį – materialaus ir dvasinio gyvenimo paradoksus, jį ima kankinti įtampa, nuolatinis stresas, pyktis. Širdis neatlaiko įtampos tarp šių skirtingų polių – dangaus ir žemės.

Tie, kurie nuolat dalyvauja ar patys provokuoja pykčius (čia kaip dėl rūkymo, kenkia, ir kai pats rūkai, ir kai uostai), patiria infarktą, kraujotakos sutrikimų ir miršta 50–60 metų. Tikrosios per ankstyvų mirčių priežastys – konfliktai ir pyktis, nuolatiniai jų sukeliami stresai. Tad norint ilgai gyventi pirmiausia reikia išmokti valdyti pyktį. Jis yra fundamentali visų negatyvių jausmų esmė.

Žmogus – ne garo mašina.

Egzistuoja nuomonė, kad pyktį reikia išlieti, nekaupti jo savyje. Jūs teigiate priešingai. Kodėl to daryti negalima?

Tai viena iš egzistuojančių XX amžiaus dogmų, esą pyktį reikia išlieti, tada palengvės. Klaidinga manyti, kad užgniaužtas jis vėliau gali prasiveržti įvairiais sutrikimais. Tik neseniai psichologai, tyrinėjantys negatyvias emocijas, suprato, kad su pykčiu reikia elgtis visiškai kitaip, nei buvo manoma anksčiau. Teorija, kad pyktį reikia lieti, yra pagrįsta labai paviršutiniu suvokimu, neva žmogus yra mechaninė sistema ar garo katilas, kuriam reikia nuleisti garą, kitaip jis sprogs. Iš tiesų žmogus yra kur kas sudėtingesnė sistema. Ir negatyvių jausmų valdymas nėra toks paprastas klausimas, kaip mums norėtųsi.

Kai žmonės leidžia laisvai lietis negatyvioms emocijoms, rezultatas akivaizdus – Lietuvoje savižudybių skaičius vienas didžiausių pasaulyje. Nebemokame bendrauti, žmonės liguistai dirglūs, nenori klausyti ir girdėti vieni kitų, nuolat tikisi skausmingų žodžių.

Pyktis – pati impulsyviausia jėga, glūdinti žmoguje, ją visą laiką reikia laikyti už pavadžio, kontroliuoti, kad ji neištrūktų ir nesunaikintų šeimininko. Pyktis gali teikti ir didelį skausmą, ir didelį malonumą.

Kaip apibūdintumėte pykstantį žmogų?

Tai yra tiesmukas egoistas, norintis sunaikinti oponentą, sumalti jį į miltus. Pyktis – dažniausiai nelegalus mėginimas gyvybinę energiją imti iš kito asmens. Tik retais atvejais pyktis yra teisėtas.

Pyktis gadina kepenis

O kaip pykčiu galima pakenkti sau?

Emocine prasme tai savižudiškas veiksmas, mirtinai pavojinga emocija. Supykusio žmogaus nervų sistema paralyžiuojama iš vidaus, blokuojamas kvėpavimas, susilpnėja visi pojūčiai, suprastėja rega, klausa. Pykčio apimtas žmogus ima daryti akivaizdžių klaidų, gali pakenkti savo ir aplinkinių sveikatai, net gyvybei. Vaizdingas posakis „lieja tulžį“, reiškiantis pykstantį žmogų, matyt, nėra iš piršto laužtas?

Rytų medicinoje pykčio emocija ir fiziologiniai kepenų sutrikimai laikomi bendru neatsiejamu reiškiniu. Jei žmogus netramdo pykčio, sugadins kepenis. Ir priešingai, jei žalingu įpročiu gadins kepenis, neišvengiamai taps itin piktu žmogumi. O kai sutrinka kepenų veikla, krinta kraujo maistingųjų medžiagų kokybė, smegenų maitinimas. Jei žmogus ilgai laiko nuoskaudą, negali kam nors atleisti, patiria ilgalaikę įtampą bent vieno asmens atžvilgiu, tarp jų tvyro nuolatiniai žaibai, jis pats sau nuodija gyvenimą. Todėl kylant nuoskaudai reikia arba iškart aiškintis, arba jau kitą dieną viską užmiršti visiems laikams. Teigiama, kad ilgas nuoskaudų laikymas sukelia vėžį. Į kitą asmenį nukreiptas pyktis pirmiausia smogia pačiam pykstančiajam, pažeidžia jo kraujotaką, nervus, ir tik paskui kitą asmenį paveikia to pykčio aidas.

Užstrigęs savyje

Pasitaiko žmonių, kurie, rodos, pyksta ant viso pasaulio, jiems viskas negerai, jie viskuo nepatenkinti.

Savęs pažinimo stoka žmonėms sudaro galimybę visų blogos savijautos priežasčių ieškoti išorėje – kaltinti kitus. Nedirbant su savimi pyktis gali tapti ilgai trunkančia neigiama liguista būsena, labai rimtu charakterio ir asmenybės sutrikimu. Apimtas tokios būsenos žmogus apskritai negali priimti informacijos. Jei tai trunka metų metus, asmuo tampa kaip uždarytas į kapsulę. Į jį negalima nieko įdėti, jis nesugeba nieko išmokti. Jis būna tarsi užstrigęs savyje, įklimpęs subjektyviuose jausmuose ir nevaldomose fantazijose.

Kuo žmogus pozityviau nusiteikęs, tuo jis imlesnis žinioms, lankstesnis, tuo daugiau gali priimti, perprasti ir suvokti. Kai, pavyzdžiui, knygą skaito depresyvus, įskaudintas ar įsiskaudinęs žmogus, jo nerviškai optiškai susiaurėjęs dėmesys leidžia priimti tik mažą informacijos kiekį.

Studijų metais teko dirbti neurochirurgijos ir neurologijos centre bei kasdien matyti daugybę įvairių nervų ligonių. Po kiek laiko ne tik pastebėjau, bet ir sužinojau – dauguma šių asmenų yra ganėtinai sunkiai valdantys negatyvias emocijas. Tik retais atvejais teko matyti geros veido išraiškos ligonių. Dauguma nuolat liedavo pyktį ant viso pasaulio, buvo viskuo nepatenkinti. Dirbdamas padariau išvadą, kad tie žmonės į tokių ligų skyrių ir patenka dėl to, kad į gyvenimą žvelgia negatyviai. Nuolat trunkanti tokia būsena sukelia ir fiziologinių pakitimų. Tą patį teigia ir Rytų medicinos tradicijos – dėl konfliktų su aplinkiniais, bendravimo klaidų prasideda visos nervų ligos.

Žmogus–žiburys

Kiekvienas esame pajutęs, kad šalia pozityviai nusiteikusio žmogaus jaučiamės daug geriau, labiau norisi bendrauti.

Žmogus, kuris išmoko kurti pozityvias emocijas ir jas spinduliuoja aplinkiniams, šventuose tekstuose prilyginamas žiburiui. Jo niekas nekiša po lova, o stato aukštai, kad visi matytų. Teigiami jausmai nėra naivumas, priešingai – tai ypač aukštas žmonių santykių lygis. Ši energija iškart gesina, disciplinuoja, pastato į vietą, atsveria visą blogį. Kai atsiranda tokią pozityvią energiją spinduliuojantis žmogus, iškart pajuntame kontrastą su negatyviai nusiteikusiaisiais. Tik iš tikrųjų pozityvus žmogus gali tapti visuomenę vienijančiu, balansuojančiu struktūros tašku.

Posakis, kad gėris yra stipresnis, turbūt egzistuoja ne tik pasakose?

Vadovaudamasis tuo, ką mato akys ir patiria apskritai visi penki pojūčiai, protas apibendrina – pasaulis nevaldomas, chaotiškas, beprasmiškas, visuomenę valdo egoizmas, dominuoja blogis, tad šiame kontekste altruizmas yra naivu ir kvaila. Tačiau patyrę, daugiau išminties sukaupę žmonės atranda, kad Gamta viską koordinuoja išmintingai ir labai paslaptingai. Galų gale žmonės supranta, kad negatyvumas savaime paklūsta pozityvumui. Nedidelis, bet iš tikrųjų kokybiškas pozityvas gali suvaldyti didelį kiekį blogio. Teigiamos emocijos yra labai aukšto dažnio, jos sunkiai išgaunamos, bet turi milžinišką vertę. Jas spinduliuojančių žmonių pasaulyje nėra labai daug. Kinai tokius žmones vadina amžinu auksu, kuris prie visko tinka, su niekuo nesusimaišo. Jį visose tautose žmonės priima kaip lobį.

Kai žmogus išmoksta valdyti pyktį, jis įgyja milžinišką socialinę galią, autoritetą. Apskritai autoriteto esmė yra savo impulsų valdymas. Toks žmogus kitiems daro įspūdį. Visuomenėje lyderiai išsiskiria ypatingu susitvardymu ir vaizduotės valdymu, moka koncentruotis į tikslą. Tie, kurie moka valdyti savo mintis bei jausmus, sugeba ir kitus suvaldyti. Todėl jie ir tampa vedliais.

Konflikto kaina

Užtenka keletą kartų per mėnesį išgyventi vieną kitą konfliktą, ir į orą gali išlėkti visas mėnesio uždarbis. Kaip tai suprasti?

Dirbdami mes eikvojame energiją. Uždirbę pinigų įvairiomis naujos energijos injekcijomis (maisto, šilumos, pramogų, žinių, drabužių ir kt.) vėl pakrauname savo kūną gyvybine energija. Tačiau patirtas konfliktas, pyktis, stresas visa tai gali nubraukti per keletą sekundžių: konfliktas žmogų parą ar net savaitę tarsi paralyžiuoja, padaro nedarbingą. Po didesnio konflikto ypač norisi saldumynų, maisto, miego. Konfliktai mūsų organizmo viduje tarsi sukelia baterijos pliuso bei minuso trumpąjį jungimą ir ją tuščiai, beprasmiškai sunaikina nepanaudotą. Konfliktai iš mūsų atima nemažai energijos ir jėgų. Vaizdžiai galima palyginti, kad vienas konfliktas kainuoja apie tūkstantį litų.

Pykčio bumerangas

Ar tiesa, kad pykstantį žmogų galima atpažinti jam dar neprabilus?

Jei žmogus sau leidžia negatyviai galvoti apie kitus, jau yra pakaltinamas. Mums naiviai atrodo, kad mintis yra slapta, o iš tikrųjų ji sklinda kaip radiacija, kiaurai spinduliuoja. Svarbiausią mintį išduoda netiesioginiai ženklai – akių judesiai, intonacija, kūno kalba. Gyvenimas nuolatos pykstant veda į nelaimes, nesėkmes. Žmogus tą pajunta ne iš karto, tačiau tai yra neišvengiama.

Todėl išminties tekstai rekomenduoja net negalvoti blogai ir klastingai apie kitus žmones. Niekada neleiskite sau pykti ant kito asmens – tai absurdiškas energijos švaistymas, prabanga pačia blogiausia prasme. Pyktis labiausiai pakenks pačiam pykstančiajam. Tai veda į nevaldomas, neprognozuojamas pasekmes. Ir vėliau jūs jau net nesusigaudysite, kaip tos negatyvios emocijos išplis ir gyvenime įgis įvairiausių formų.

Tačiau gal turime teisę bent retkarčiais supykti?

Reta išimtis – šventas pyktis. Jis teisėtas ir net privalomas tuo atveju, kai tenka bendrauti su žmogumi, kuris elgiasi visiškai kvailai, rodo nežabotą užsispyrimą ir nelankstumą. Labai dažnai tai, ką žmonės laiko šventais, nejudinamais principais, yra jų pačių užkietėjusi, subjektyvi, jokiais argumentais nepagrįsta nuomonė, kūno inercija. Tai paprasčiausias žmogaus nenoras keistis.

Turint reikalų su tokiu žmonių elgesiu, pirmiausia būtina panaudoti visas žmogiškas, altruistines priemones – įtikinėjimą, pavyzdį, autoritetą, atsidavimą, skirti pakankamai laiko, pinigų, dėmesio, energijos. Jei padarius viską, kas nuo jūsų priklauso, poveikio nėra, tada galima palengva imti naudoti suvaržymus, bausmes, sankcijas ir galų gale turite teisę, net privalote parodyti šventą pyktį. Pykti galima atsidūrus kraštutinėse, ekstremaliose situacijose, kai žmogus akivaizdžiai elgiasi kvailai, o jūs nuo jo priklausote. Tokiu atveju pyktis gali būti net naudingas – tarsi sprigtas užsispyrusiam asmeniui, kuris jį išjudina iš sąstingio būsenos.

Tačiau su pykčiu elkitės labai atsargiai, jo pasekmes sunku prognozuoti. Atidžiai matuokite, kiek alyvos pilate į sąmoningai kontroliuojamą konfliktą. Tik labai prityręs ir išmintingas žmogus gali proporcingai, lyg chirurgas aštrų skalpelį panaudoti negatyvią jėgą kitų būtybių atžvilgiu. Pyktį panaudoti galima tik tada, kai jumyse stipriai dominuos atsveriantis pozityvumas.

Liaudyje gyvuoja prietaras, kad negalima viešai demonstruoti savo laimės, nes tai gali žlugti. Toks prietaras turbūt irgi yra ne iš piršto laužtas?

Jei jūs aplinkiniams rodote savo džiaugsmą, laimę, subjektyvius jausmus, jūs jiems galite sukelti pavydą, suerzinti ir išprovokuoti nereikalingas bangas. Tad geriau viešai elgtis santūriai. Egzistuoja posakis, kad didelis džiūgavimas, juokas veda į ašaras ir liūdesį. Tai tiesa. Norint tą gerą energiją išlaikyti ir padauginti, pasistenkite ją dovanoti ir aplinkiniams konkretaus rūpinimosi forma, kokia nors pagalba, bet ne džiūgavimų demonstravimu. Aukščiausias pilotažas – tai daryti anonimiškai.

Taigi, išmintingas žmogus yra tas, kuris moka sutramdyti ne vien neigiamas, bet ir teigiamas emocijas. Kartais iš šalies toks žmogus gali atrodyti šaltas ir bejausmis, tačiau bendraudamas asmeniškai pajuti iš jo sklindančią beribę šilumą. Ir priešingai – emocijomis besišvaistančio žmogus jausmai yra seklūs, jis mažai ką gali duoti kitam. Ne be reikalo egzistuoja prietaras, kad laimė pabėgs, jei apie ją kitiems papasakosi. Taigi, nepatartina viešai rodyti nei savo laimės, nei pykčio. Apskritai subjektyvius jausmus geriau pasilaikyti sau.

Kaip geriausia yra įveikti pyktį ir jo sukeliamą stresą?

Mus nuolat veikia daugybė išorinių veiksnių – skausmingos, į pašto dėžutes ateinančios sąskaitos, pikti skambučiai, nemalonūs kaimynų žvilgsniai, nesusipratimai gatvėje, ekologinės problemos, politinės priežastys, pykčio pilni filmai, galiausiai šaltis... Iš pradžių jos mums atrodo skausmingos, tačiau iš tiesų šios jėgos, visų rūšių stresai stumia mus tobulėti, neleidžia sustingti. Jei mėginame sustoti, mus vėl išjudina kosminis–gamtinis–visuomeninis spaudimas, kurį mes vadiname stresu. Paprastų, lengvų vaistų nuo jo nėra.

Daugelis žmonių, neturėdami žinių, apimti streso stengiasi savo kūną laikyti ramybės būsenoje, komforte, tinginystėje, o galvą – judėjime (nervinasi, abejoja, nerimauja). Iš tiesų reikia daryti priešingai. Kūnas turi nuolat judėti, o nervai išlikti ramūs. Tik tokia būsena yra stabili. Jei žmogus nuolat nesistengia, jo būsena apsiverčia aukštyn kojom. Kaip teigia lotyniškas posakis, „non progredi est regredi“ (“kas neprogresuoja, tas regresuoja“). Kūnas kaip žirgas skirtas fiziniam krūviui, kitaip jis atrofuojasi, silpsta jo kraujotaka. Smegenys yra skirtos ramiems, vertybėmis ir prioritetais grįstiems sprendimams.

Medikams žinoma, kad Vakarų civilizacijos žmogui trūksta fizinio judėjimo. Jis gyvena per daug komfortišką gyvenimą. Galime daryti išvadą – kūno komfortas yra vienas didžiausių užslėptų streso šaltinių!

Vienas geresnių patarimų stresų metu – atsiribokite nuo informacijos pertekliaus ir kuo daugiau mechaniškai judėkite. Eikite tvarkyti buto, pirkti smulkių pirkinių, vien dėl saulėtekio eikite į gamtą, lankykite draugus. Taip palengva atsigaus kraujotaka, smegenys įgaus srautinį maitinimą ir daugybė rūpesčių apskritai atkris. Arba rasite jėgų jiems išspręsti.

Biologai teigia, kad žmogaus organizme yra resursų gyventi daugiau kaip 100 metų, jei jis elgtųsi teisingai, gyventų be stresų. Civilizuoto pasaulio gyventojų gyvenimo trukmė beveik perpus trumpesnė (Lietuvoje – 66–77 metai).

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Sutramdykite žvėrį savyje – išbandykite 6 pykčio valdymo technikas

Fri, 15 Dec 2023 17:02:00 +0000

Pyktis – itin stipri emocija, užgniaužta ar išlieta gali pakenkti jums ar aplinkiniams, bet nukreipta tinkama linkme – būti puikiai išnaudota. Pasak mokymo ir ugdymo centro vadovės Lianos Magišaitės, tyrimai rodo, kad jeigu pripažįstame ir išjaučiame pyktį, tai suteikia optimizmo, kūrybiškumo, netgi tampame efektyvesni. Jūsų dėmesiui – 6 pykčio valdymo ar nukreipimo būdais.

Kada kartą buvote įtūžęs? Ar teko kada nors pasigailėti to, ką pasakėte arba padarėte apimtas pykčio? Ar susinervinęs spiriate į sieną, trenkiate kumščiu į stalą taip, kad net sukausta? O gal tiesiog verkiate iš piktumo? Ar toks nesutramdomas pyktis jums pažįstamas? Jūs toks ne vienas, bet kaip tvirtai sugriebti emocijų vadeles ir pažaboti savo pyktį? Mes mes siūlome 6 veiksmingus metodus, kaip suvaldyti žvėrį savyje.

Visi žino: emocijų negalima laikyti savyje užgniaužus, jas būtinai išlieti, bet kaip tą padaryti, kad visi liktų saugūs ir nei fiziškai, nei emociškai nesužaloti? Destrukcinė terapija pasaulyje išpopuliarėjo dar prieš karantiną. Pirmieji pykčio kambariai, kuriuos žmonės niokoja, kaip tik gali, atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose maždaug prieš dešimtmetį, o šiandien jie populiarūs ir Lietuvoje.

Be būtinų saugumo reikalavimų, apsivilkti specialią aprangą, pirštines, užsidėti akinius ir šalmą – taip pykčio kambario įkūrėjas pataria atsikratyti konkrečių erzinančių jausmų.

„Prieš daužant mes rekomenduojame garsiai šaukti, tai labai sustiprina daužymo efektą ir žmogus labiau atsipalaiduoja, taip pat ant lėkščių rekomenduojame su žymikliu užrašyti kažką, kas jums kelia nerimą, stresą arba pyktį, taip būtų galima to atsikratyti“.

Dažniausiai žmonėms tai būna nauja patirtis, todėl iš pradžių būna nedrąsu, žmonės net gaili gražių lėkščių. Atsipalaiduoti padeda specialus indams daužyti skirtas grojaraštis, garsus šaukimas, o po pirmųjų trijų lėkščių, būna, ir nebesinori sustoti. Visgi lėkščių daužymas – tikrai ne kiekvienam prieinama ar patraukli pykčio terapija.

„Kaip nuraminti save, kiekvienas turi savų metodų, bet profesionalai turi specialių technikų, kurias galbūt galėsite išmėginti ir jūs. Gali būti, kad pasiseks patausoti ir indus, ir kumščio, paleidžiamo į stalą, neskaudės“?

„Labai dažnai užgniaužiame, nes gyvename visuomenėje, kurioje pykti iš tikrųjų yra nemandagu. Mes ignoruojame pyktį ir tiesiog jį slopiname. Tada išeina toks paradoksas, kad gyvename pozityvumo visuomenėje: būk pozityvus, nuolatos šypsokis, bet jeigu tam nėra jėgų, natūraliai sakai: vadinasi, turiu ignoruoti pyktį, atsiriboti nuo jo.

Galime pereiti į tokią baimės arba kaltės būseną: kaip aš čia dabar staiga išreikšiu tą pyktį?.. Su tuo gali ateiti netgi nepasitikėjimas savimi, liūdesys. Ir vėl tampame be energijos. Turime užsisukusį ratą, kai laikome savyje be galo daug pykčio ir jis tiesiog gali išauti nekontroliuojamai. Antras dalykas, jis mums kenkia, tai yra ir galvos skausmai, ir nemigos, ir depresijos, ir insultai“.

Be užgniaužto pykčio, yra paleistas pyktis ir konstruktyviai paleidžiamas ir kontroliuojamas pyktis. Pyktis turi ir savo teigiamų pusių, pavyzdžiui, tai, kad jame yra daug stiprios energijos: pyktį nukreipus tinkama linkme, tai mums bus naudinga, o ne kenks.

„Pyktis savaime yra geras, tik klausimas, kur jį nukreipiame. Kitas dalykas, tyrimai rodo, kad jeigu pripažįstame pyktį, jį išjaučiame, tai mums suteikia optimizmo, kūrybiškumo ir netgi galime tapti efektyvesni“.

6 veiksmingi būdai pykčiui valdyti ar nukreipti jį teisinga linkme

1. Pykčio termometras

„Koks patarimas pats geriausias? Sakyčiau tas, kuris tinka, nes visi variantai yra galimi, nėra blogų, bet vieną išbandykite bent penkis kartus. Jeigu jis netinka, dėkite į šoną“.

Vienas iš būdų suvaldyti pyktį – pykčio termometras. Įsivaizduokite, kad pyktis turi savo termometrą, o jo skalėje – 10 padalų. 10 laipsnių – tai toks pyktis, kuriam apėmus norisi daužyti lėkštes. Bet ne tada metas susimąstyti – susimąstyti, pasak laidos viešnios, reikėtų jau tada, kai pyktis vertinamas vos 1 laipsniu.

„Iš pradžių tai gali būti nekaltas veiksmas, pavyzdžiui, vaikui ar antrai pusei pasakiau kažką negero. Tai gali dar nieko nereikšti, bet jeigu pasakiau antrą... O po trečio gali būti, kad nebebus kelio atgal. Tad jeigu vieną kartą pasakiau – tai jau signalas.

Pyktis savaime yra tokia energija, kurioje racionalumo nereikia ieškoti, nesurasime, tai didžiulė emocija. Visą laiką reikia sau užduoti klausimą: kaip mano veiksmai daro įtaką kitam žmogui? Nes tie žmonės yra šalia, bet lygiai taip pat ir sau“.

2. Fizinis aktyvumas

Antrasis patarimas – užsiimkite fizine veikla. Šiandien mokslas jau yra įrodęs, kad keičiant savo „kūno kalbą“ galime pakeisti ir nuotaiką.

„Kai kalbame apie pyktį, svarbu sau leisti pykti ne ilgiau kaip 30 minučių. Tai riba, per kurią turime kažką padaryti, kad paleistume tą pyktį į konstruktyvią pusę. Pavyzdžiui, įtempiame visą kūną ir laikome taip 30 sekundžių, staigia paleidžiame. Svarbu tą pyktį išleisti, jo neslopinti. Dažniausiai to nedarome, nes nemandagu“.

3. Sumažinta iškelta kartelė

Supykus aplanko lavina negerų minčių, tačiau svarbu išmokti sugrįžti į neutralią būseną. Tai gali būti sudėtinga, bet gali padėti vienas žaismingas pratimas. Jis susijęs su kūno judesiais ir padeda pakelti pasitikėjimą savimi, pavyzdžiui, suklydus ir dėl to ant savęs supykus.

„Visi darome klaidų, bet dažniausiai iš klaidos darome didžiulį dramblį“. Siūlome keletą pratimų.
Pirmiausia garsiai sau ištarkite: klaidelė. Antra pratimo dalis – paglostyti save ir pasakyti sau: aš gera(-as). Trečia pratimo dalis – paklausti savęs, ką dabar dėl to darysiu. Tai padės nuspręsti, kaip bus sprendžiama problema.

„Tai kelia pasitikėjimą savimi, netgi turi įtakos socialiniam bendravimui. Kažką padarę ne taip labai dažnai save ujame su pykčiu, o su šiuo pratimu auginame pasitikėjimą savimi ir kartu optimizmą, kad viskas yra ištaisoma“.

4. Prisitaikymas prie aplinkybių

„Šiandien esame tokioje išskirtinėje situacijoje, kuri sukelia daug pykčio, nes praradome gebėjimą spręsti, ką daryti, kaip daryti. Aplinkybės pasikeitė, o jų nepakeisi. Svarbus požiūris, bet ir veiksmai, nes galime keisti požiūrį, bet be veiksmų negausime rezultato. Tai sumažina pyktį, nes kai nieko negalime padaryti, tampame situacijos kūrėjai“.

5. Streso kamuoliukai

Tikrai esate girdėję, kad kilus pykčiui galima imti ir ką nors pamaigyti. Tam net yra sukurta speciali priemonė – streso kamuoliukai. Jie užklupus pykčiui tikrai veiksmingi – tiesiog imkite ir maigykite.

6. Kavos pertraukėlė

Paskutinis patarimas – jeigu pavyksta save pagauti, kad pyktis užvaldo mintis, padarykite pauzę, nesvarbu kokią: tai gali būti kavos, arbatos ar vandens pertrauka.

„Pykčio metu turime labai daug minčių. Viena situacija, o minčių be galo daug, tai yra vadinamosios automatinės negatyvios mintys, kurios tiesiog mus atakuoja ir jų yra be galo daug. Kai jų yra daug, jeigu pavyktų pagauti pagrindinę už uodegos, reikėtų užduoti sau keturis klausimus: ar tai, ką aš galvoju, yra tiesa? Ar aš galiu patvirtinti 100 procentų, kad tai yra tiesa? Kaip aš reaguoju? Kaip aš jausčiausi be šitos minties?“

Neleiskite pykčiui užvaldyti jūsų, visuomet prisiminkite, kad retai būna tik juoda ar tik balta, tai paprasčiausias raginimas „Jus supykdžiusi ar net įsiutinusi situacija tikrai dar nėra pasaulio pabaiga. Nekaupkime pykčio giliai širdyje ir jis negrauš mūsų iš vidaus“.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Neturime galios panaikinti ar valdyti savo pyktį. Tačiau reguliuoti – taip!

Fri, 15 Dec 2023 16:52:00 +0000

Pyktis naudingas, nes praneša, kad kai kurie mūsų poreikiai nėra patenkinami. Normalu ir teisėta pykti, iš pykčio gauti energijos, kai privalome ginti savo ar kito gyvybę, kovoti su užpuolikais. Tačiau bėda ta, kad kartais, kai nėra realios grėsmės, nepripažįstame pasaulio ir aplinkinių netobulumo, aiškiai žodžiais neišsakome savo poreikių, norime, kad viskas būtų pagal mūsų įsitikinimus, taisykles…

Tačiau kas sakė, kad mūsų įsitikinimai, taisyklės yra geriausi ir kad pasaulis ir kiti turėtų funkcionuoti būtent pagal juos? Kas sakė, kad kiti mus supras be žodžių? Jei taip sakė – sakė netiesą. Taigi problema tampa ne pats pyktis, o tai, kad jį išreiškiame destruktyviais būdais arba pykčio apskritai neišreiškiame, kaupiame jį.

Greičiausiai kai kas nusivils, tačiau pykčio, kaip ir visų kitų emocijų, nei panaikinti, nei valdyti neturime galios. Tik reguliuoti. Pyktis gali būti įsivaizduojamas kaip emocinė banga, o bangos vandenyne – mūsų smegenyse – banguos nepaisydamos, ar jas valdysime, ar ne. Taigi galime mokytis tik plaukti ant tų bangų, pasitelkdami žmogiškąją išmintį, ir naudoti mums padedančias savireguliacijos technikas, o ne nerti į bangų gelmes. Nuo gyvūnų, kurie kylančias emocijas išreiškia iš karto, ir skiriamės galimybe išmokti išmintimi grįstų nusiraminimo, savireguliacijos būdų, kad ne reaguotume impulsyviai, o išbuvę išminties pauzę imtumėmės veiksmų pagal tai, kokių rezultatų norime.

Pykčio reguliavimo metodai

Taigi reguliuoti pyktį gali padėti nuolatinis žemiau pateiktų metodų praktikavimas vos tik pajutus kylančią jo bangą, nes kai vandenyne įsisiūbuoja audra, ant bangų paviršiaus išsilaikyti tampa beveik neįmanoma.

Atpažinkime kylančią pykčio bangą savo mintyse, emocijose, kūno pojūčiuose, impulsuose pulti, kovoti: pavyzdžiui, pastebiu, kad mintys sukasi, kad su manimi ne taip elgiamasi, kad yra ne taip, kaip noriu; pastebiu, kad įsitempė mano kūno raumenys, sugniaužiau kumščius, išpylė prakaitas, paraudo skruostai, pakilo kraujospūdis, kalbėdamas ėmiau kelti balsą.

Pavadinkime: pavadinkime pyktį „aš“ kalba: aš pykstu, aš supykau, aš susierzinau. Tiesa yra ta, kad mums nepadeda kitų kaltinimas, kai sakome: tu mane sunervinai, tu mane supykdei. Reguliuoti juk galime tik tai, už ką prisiimame atsakomybę.

Validizuokime. Tarkime sau: pyktis – normali emocija, turiu teisę pykti (nes yra ne taip, kaip noriu).

Pamatuokime tarsi termometru savo pykčio intensyvumą nuo 1 iki 100.

Padarykime pauzę ar pertrauką. Pauzė ar pertrauka – pasišalinimas iš pyktį keliančios situacijos, kai pyktis gresia tapti nevaldomas. Pykčio banga dažniausiai trunka apie 30 min. Ir mums reikia to laiko, kad susireguliuotume ir galėtume pasielgti pagal tai, kokių pasekmių norime, o ne impulsyviai. Juk prisimename posakį: kur valdo emocijos, protas pasitraukia. Mums reikia to laiko, kad pasielgtume išmintingai. Kuo daugiau praktikuosime savireguliacijos metodus, tuo ta pertrauka trumpės. Ateityje savireguliacijai gali pakakti ir 20 sekundžių. Tad sėkmė priklausys nuo kasdienio praktikavimo.

Pauzę išbūkime nesureaguodami, t. y. nedarydami nieko arba užpildykime ją rinkdamiesi mums tinkamus savireguliacijos būdus – taip paprastą pauzę paversdami išminties pauze.

Sutelkime dėmesį į savo kvėpavimą ir sureguliuokime jį: kvėpuokime pilvu, stebėkime pilvo kilnojimąsi, įkvėpkime per 4 širdies dūžius, sulaikykime kvėpavimą per 4 kitus, iškvėpkime per 6, sulaikykime per 4. Lėtinkime kvėpavimą, iškvėpimas turi būti ilgesnis nei įkvėpimas.

Skaičiuokime: dauginkime: 3 x 4 x 4 x 4… Atimkime: 200–17–17–17…

„Įsižeminkime“ į čia ir dabar. Atlikime pratimą, skirtą greitai nusiraminti: „5–4–3–2–1“. Apsidairykime aplink ir įsižiūrėkime, ką matome. Įsivardykime mintyse 5 daiktus, kuriuos matome. Padėkokime sau. Palieskime 4 daiktus ir įsisąmoninkime, ką jaučiame (lygumą, šiurkštumą). Užsimerkime, išgirskime 3 garsus ir įsivardykime juos (pvz., girdžiu savo kvėpavimą, mašinos burzgimą). Pauostykime 2 dalykus ir įsisąmoninkime, ką užuodžiame (pvz., gėlės kvapą). Paragaukime arba palaižykime 1 dalyką ir pajauskime skonį. Dar kartą įsivardykime 5 pamatytus daiktus, 4 lietimo pojūčius, 3 garsus, 2 kvapus ir 1 skonį. Padėkokime sau už atliktą pratimą. Kartokime pratimą, kol nusiraminsime.

Naudokime mums tinkamą dirgiklį, kuris padėtų nusiraminti: pauostykime mėgstamo kvapo (pavyzdžiui, natūralaus raminančio eterinio aliejaus ar jo mišinio, kaip antai bergamočių), paklausykime mėgstamos dainos įrašą.

Atpalaiduokime įsitempusius kūno raumenis. Šio metodo esmė – pagrindinių raumenų grupių įtempimas, įtampos sulaikymas ir atpalaidavimas. Pratimas pradedamas nuo galvos ir einama per visas raumenų grupes, leidžiamasi iki pėdų arba atvirkščiai. Raumenys įtempiami, 5 sekundes įtampa sulaikoma ir 10–15 sekundžių atpalaiduojami kaktos, akių, žandikaulių, kaklo, pečių, nugaros, žasto, dilbio, plaštakų, pilvo, kojų, klubų, šlaunų, sėdmenų, blauzdų ir pėdų raumenys. Pastebėkime malonų skirtumą tarp įtemptų ir atpalaiduotų raumenų.

Atlikime tempimo ir pusiausvyros pratimus. Pavyzdžiui, stovėkime ant vienos kojos kitą sulenkę per kelį ir prilaikydami ją ranką, o kitą ranką ištiesę į viršų. Jei per lengva – galime stovėti užsimerkę. Tyrimai rodo, kad pusiausvyros pratimai padeda greičiau sureguliuoti vegetacinę nervų sistemą – t. y. greičiau nusiraminti.

Pasirūpinkime savimi, būkime sau geri. Tiesa yra ta, kad pyksta mūsų asmenybės dalis – piktas vaikas, nes tik piktas vaikas nori, kad būtų taip, kaip jam patinka. Sveikas suaugęs žmogus nusiramina ir eina spręsti problemų. Taigi elkimės su savimi kaip su savo mažuoju vaiku – pabūkime sau geri, pasirūpinkime piktu vidiniu vaiku, apkabinkime jį, paguoskime. Savęs baudimas, kritikavimas tik pailgina pykčio bangą.

Stebėkime save tarsi iš šono: užsirašykime mintis, kurios sukasi, ką jaučiame kūne, kokie impulsai veikia. Tiesiog pastebėkime tarsi iš šono, kas mumyse vyksta, nes mūsų emocijas sukelia ne įvykiai, o mūsų mintys apie tuos įvykius. Kai pajusime, kad rimstame, grįžkime prie faktų, o ne nuomonių ar spėjimų. Kokie faktai, kad tai, ką galvoju, yra tiesa? Kaip būtų galima pažvelgti į šį įvykį iš kitos pusės? Kokie gali būti alternatyvūs požiūriai? Kokios gali būti šio įvykio kitos interpretacijos? Kur įrodymai? Kokios alternatyvos?

Išlaukę pauzę, planuokime savo veiksmus pagal tai, kokių rezultatų norime.

Spręskime problemas. Pykčio bangai nuslūgus, eikime spręsti problemos pagal tai, kokių rezultatų norime: susirašykime visus galimus variantus, jų privalumus, trūkumus, tikėtinas pasekmes, išsirinkime geriausią variantą, imkimės veiksmo, įvertinkime rezultatą.

Aiškiai išsakykime savo poreikius aplinkiniams vartodami poreikių kalbą. Pyktis kyla iš aiškiai žodžiais neišsakytų mūsų poreikių. Kaip žmonės sužinos, ko mes norime, kas mums svarbu, jei aiškiai, pagarbiai to neišsakysime? Pabrėžtina, kad tokiame pokalbyje svarbu prašyti, o ne reikalauti.

Poreikių kalba

Poreikių kalbą sudaro 4 žingsniai: išsakomi faktai (ne vertinimai), kuriuos girdime, matome bendraudami su kitu žmogumi (aš matau, girdžiu, pastebiu. Pavyzdžiui, aš matau, kad tu žiūri į kompiuterio ekraną, kai kalbu su tavimi); išreiškiame savo jausmus (aš jaučiu pyktį, aš susierzinau); išreiškiame savo poreikį (nes mano poreikis yra būti girdimam / -ai); pateikiame savo prašymą (gal galėtum kurį laiką atsitraukti nuo kompiuterio ir paklausyti, ką sakau).

Atminkime, kad siekiant reguliuoti pyktį svarbu kasdien rūpintis savimi. Moksliniai tyrimai akcentuoja aktyvaus gyvenimo būdo naudą norint reguliuoti pyktį, kaip antai kasdienis fizinis aktyvumas. Pyktis, kaip ir kiti nemalonūs jausmai, linkęs kauptis, pereiti į pasyvią, destruktyvią raišką, todėl fizinis krūvis yra būtinas tam, kad pyktį geriau išveiktume, iškrautume, išdegintume adrenaliną.

Nuolatinis pagarbus savo norų, poreikių išsakymas padeda žmonėms suprasti mūsų poreikius, ribas ir atsižvelgti į tai. Pyktį reguliuoti padeda kasdienės malonios veiklos (kūryba, menas, kokybiškas laikas su artimais žmonėmis) ir malonių patirčių kūrimas – ne laukti, kad kas nors malonaus nutiks, o patiems tapti kūrėjais ir sukurti malonių patirčių.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Ką turėtumėte žinoti apie pyktį ir pykstančius

Fri, 15 Dec 2023 16:37:00 +0000

Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių nepasitenkinimą bei pyktį. Būna, kad, rodos, nepelnytai aprėkia viršininkas, o būna, kad patys garsiai išsakome viską, ką galvojame apie, pavyzdžiui, eiles prie gydytojų kabineto – kodėl reikia valandą laukti, jei esame užrašyti tam tikram laikui?

Kai kada pyktis atrodo pateisinamas, normalus tai situacijai, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir nesuprasti. Taigi pabandykime paanalizuoti, kodėl žmonės pyksta ir ką daryti, kai pykstame patys arba kai patiriame pyktį iš kitų.

Kodėl žmonės supyksta

Nors atrodo, kad situacijos esti labai įvairios ir nepanašios vienos į kitas, pykčio priežastis trumpai galima suskirstyti į vos kelias grupes:

1. Pykstama tam, kad būtų pakenkta sau. Skamba paradoksiškai, tiesa? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne taip jau retai. Jei žmogus depresiškas – jis dažnai pyksta ant savęs dėl to, kad jaučiasi ir yra bejėgis. Toks pyktis parodo norą save sunaikinti.

Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: dėl kažko jaučiame kaltę ir nepatogumą, tada nukreipiame savo kaltę į kitą žmogų – atrodo, kad dėl visko kaltas jis, išliejame jam savo pyktį, šis supyksta ant mūsų, įvyksta konfliktas – ir garas nuleistas, viduje nebekirba jokio savigraužos kirminėlio. Viskas būtų lyg ir neblogai, jei nebūtų sugadinta nuotaika niekuo dėtam draugui ar tiesiog žmogui, pasitaikiusiam „po ranka“...

2. Pykstama, kad būtų galima kontroliuoti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome – dažnai pykstame tam, kad įbaugintume kitus ir galėtume jais manipuliuoti. Pavyzdžiui, laukiame vizito pas gydytoją ir greičiausiai bijome... Bijome, kad ras kokių nors baisių ligų, o gal netgi bijome tyrimų paėmimo – nors ir nebesame vaikai, dūrimas į pirštą ar veną vis tiek nėra malonus. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes pyktis labai išjudina. Tada tampa kalti gydytojai, kad yra šundaktariai ir patys nežino, ką daro, arba visi jie kyšininkai ir nepakrutins nė piršto už ačiū; kalta poliklinikos administracija, kad nesutvarko eilių prie kabinetų – kur tai matyta, kad reikia tiek laiko laukti; kalta visa sveikatos apsaugos sistema, nes sumokame tiek mokesčių, o negauname beveik nieko... Ar atpažįstate šias mintis? Su jomis susiduriame išties dažnai, nes savo pačių sveikata mums labai svarbi, o tai, kad bijome ją prarasti, ir kelia tokį didelį pyktį viskam, kas susiję su „sveikatos gerinimu“.

3. Pykstame, kad jaustumėmės galingi. Kai jaučiamės maži, sumenkindami kitus galime santykinai pasijusti didesni. Pykstantis žmogus priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam yra negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau, nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno nepastebėtiems!

4. Pykstame, kad kovotume su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą, kurį sukelia mūsų pačių ar artimųjų patirta neteisybė.

Nors pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti, iš tiesų tai priklauso nuo to, kodėl pyktis kyla ir kas su juo daroma. Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti netgi naudingas, jei jis motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį kontroliuoti; ne slopinti, bet įprasminti. Taigi kaip galima valdyti pyktį.

Kaip valdyti pyktį?

Ne ignoruojant ir ne slopinant jį. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai pyktis jau pakyla virš tam tikro taško, jį reikia kažkokiu būdu išlieti, kad jis “atsiskiestų", pasidarytų ne toks stiprus ir visa griaunantis. Tai yra, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad būtų padaryta kaip galima mažiau žalos. Kaip tą padaryti, pirmiausia priklauso nuo to, kodėl pyktis kilo.

1. Pyktis, skirtas pakenkti sau. Kadangi tokį pyktį sukelia depresija, svarbu ją atpažinti ir gydyti.

2. Pyktis, kuriuo siekiama kontroliuoti. Paklauskite savęs, kodėl jūs jaučiatės negalį kontroliuoti situacijos. Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik kontrolės iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Tam, kad galėtumėme pradėti jaustis esą situacijos šeimininkai, svarbu suvokti, kaip jautėmės prieš supykdami ir kas galėjo pyktį sukelti. Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jie kyla, tai padėtų mums konstruktyviau su jais tvarkytis. Na, bent jau, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminus minėtą pavyzdį apie baimę prie gydytojo kabineto – jei suvoktume, kad bijome ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko akiratyje – gal tai neišsilietų į didelį konfliktą, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su savo baime. Tam yra savų metodų, bet mes šį kartą ne apie tai...

3. Leiskite jam išlieti savo pyktį tokiu būdu, kuris jį nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį atsakydami pykčiu retai kada galėsite pasiekti ką nors naudinga. Jei jums pavyksta pasiekti tokią savikontrolę, kad kitas žmogus savo pykčiu negali manipuliuoti jumis ir nepriverčia pasijusti mažesniu, jūs galite padėti jam susidurti su tikrosiomis jo pykčio priežastimis. Kokios taktikos reikėtų imtis?

• Pripažinkite jo pyktį. Jei priešinatės pykčiui, supykstate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę supykti – jūs darote viską, kas pyktį tik sustiprina. Net jei jums širdyje atrodo, kad jis neturi teisės pykti, ką jūs pasieksite jį tuo įtikinęs? Juk mums nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume – mylėtume, liūdėtume ar pyktume...

• Atsiprašykite. Net jei jūs ir nebuvote kaltas, užjausdamas pykstantį žmogų galite parodyti jam, kad jo pyktį pripažįstate.

• Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis pyksta, užuot ėmusis kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai yra veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko nesugriaunant ir neužgaunant.

• Supykite kartu su pykstančiuoju. Netgi dar stipriau, nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį pyktį, kaip ir pykstantysis.

Paruošta HUMAN RACE SUPPORT

Pyktis ir pykčio priepuoliai

Fri, 15 Dec 2023 16:19:00 +0000

Pyktis yra viena iš daugelio žmogaus emocijų, elementari kaip džiaugsmas, liūdesys, nerimas ar nuostaba. Tai nėra nei bloga, nei gera emocija, pyktis – natūrali reakcija į juntamą grėsmę, neteisybę ar skausmą. Pati emocija nėra problema, viskas priklauso nuo to, kaip su ja susitvarkome. Visiškai normalu jausti pyktį, kai su jumis prastai ar neteisingai elgiamasi, tačiau tai patampa problema, kai pyktis pasireiškia aplinkinius ir mus pačius žeidžiančiu būdu.

Gali atrodyti, kad nesveika pyktį laikyti viduje, kad tai aplinkiniai yra per jautrūs, kad turite teisę pykti ar kad pykčio rodymas būtinas aplinkinių pagarbai užsitarnauti. Tačiau tiesa yra visai kitokia: jūsų pykčio priepuoliai neigiamai paveikia kitų žmonių nuomonę apie jus, kliudo karjerai ir komplikuoja santykius.

„Pyktis nėra nei bloga, nei gera emocija, tai - natūrali reakcija į juntamą grėsmę, neteisybę ar skausmą.“

Kodėl atsiranda pyktis?

Pyktis yra visiškai natūralus ir dažniausiai automatiškas atsakas į skausmą. Skausmas gali būti tiek fizinis (kai mus sužeidžia ar prastai jaučiamės), tiek emocinis (kai jaučiamės atstumti, išgąsdinti, išgyvename netektį). Pyktis neatsiranda pats savaime, o visuomet seka skausmo jausmus, todėl dažnai yra vadinamas antrine emocija. Tačiau vien skausmas negali sukelti pykčio, jis atsiranda kartu su pyktį iššaukiančia mintimi. Šios mintys susideda iš prielaidų, asmeninių vertinimų, situacijų interpretacijų, kurios verčia galvoti, kad kažkas nori mus sužeisti, įskaudinti. Šiuo aspektu pyktis yra socialinė emocija, nes visuomet egzistuoja objektas, į kurį jis nutaikytas (net jei objektas esame patys).

Pyktis taip pat gali veikti kaip kitų emocijų pakaitalas. Kartais pykstame tam, kad nejaustume skausmo. Taip įvyksta todėl, kad pyktis yra malonesnis jausmas už skausmą ar liūdesį. Pykdami labiau pasitikime savimi, nukreipiame dėmesį nuo skausmo į veiksmą, leisdami sau atsiriboti nuo tikrųjų skausmingų jausmų.

Pykčio pasekmės

Nekontroliuojamas pyktis, užsiliepsnojantis greitai ir nevaldomai, turi rimtas pasekmes:

1.Emocinei sveikatai:

Chroniškas pyktis sunaudoja daugybę emocinės energijos ir aptemdo mąstymą, taip trukdydamas susikaupti ir mėgautis gyvenimu. Pykčio metu išskiriami streso hormonai kelia stresą ir yra susiję su racionalaus vertinimo bei atminties suprastėjimu.

2.Fizinei sveikatai:

Dažnas stresas ir pyktis susilpnina imunitetą ir padaro kūną pažeidžiamą, padidina širdies ligų, diabeto riziką, sukelia nemigą ir aukštą kraujo spaudimą. Viduje laikomas pyktis sustiprina chronišką skausmą, o išreiškiamas pyktis skausmą sumažina.

3.Karjerai:

Darbo aplinkoje konstruktyvi kritika ir diskusijos yra išties svarbūs. Tačiau tai stipriai skiriasi nuo pykčio priepuolių. Negebėjimas valdyti pykčio ir jo nukreipimas į bendradarbius, klientus ar vadovus daro neigiamą įtaką jūsų įvaizdžiui ir trukdo vystytis karjerai.

4.Santykiams:

Pykčio priepuoliai labiausiai žeidžia artimiausius žmones ir gali negrįžtamai pakenkti bet kokiems santykiams. Negebėjimas valdyti pykčio protrūkių verčia draugus, mylimuosius, šeimos narius prarasti pasitikėjimą, jaustis nepatogiai ir vengti kontakto su jumis. Itin gilias žaizdas pyktis palieka vaikų sąmonėje.

„Kartais pykstame tam, kad nejaustume skausmo. Taip įvyksta todėl, kad pyktis yra malonesnis jausmas už skausmą ar liūdesį.“

Pyktis ir jo išraiška

Pyktis yra galinga emocija ir mūsų kūnas visuomet į jį sureaguoja. Instinktyvus ir natūralus būdas pykčiui išreikšti yra agresija, tačiau šių laikų visuomenėje, varžomi socialinių ir moralinių standartų, žmonės pasirenka skirtingus pykčio išraiškos būdus:

1. Išreiškimas. Išreikšti savo pyktį asertyviai ir neagresyviai yra sveikiausias būdas susitvarkyti su šia emocija. Tai padaryti galima tik tuomet, kai suprantate savo poreikius, pykčio priežastį ir galite tai išsakyti neįskaudinant kitų. Asertyviai pyktį išreiškiame, kai esame kantrūs, nekeliame balso, pasitikime savimi ir savo nuomone, bet išliekame atviri ir kitos pusės nuomonei, pagalvojame prieš šnekėdami. Pykčio parodymas šiuo būdu sustiprina santykius ir pagarbą vienas kitam, parodo emocinę brandą ir leidžia pasijusti geriau.

2. Slopinimas. Pyktis gali būti nuslopintas ir pakeistas kita emocija arba nuslopintas ir nukreiptas. Pirmuoju variantu pyktis sulaikomas viduje, nustojama apie jį galvoti ir vietoj to dėmesys nukreipiamas į kažką pozityvaus, taip pakeičiant jį į teigiamą emociją. Antruoju variantu pyktis nuslopinamas ir paverčiamas konstruktyviu elgesiu, kaip sportinė ar meninė veikla. Tačiau ši išraiška turi savus pavojus: jei pyktis yra nuslopinamas, tačiau neišleistas į išorę, jis nukreipiamas į vidų ir turi destruktyvias pasekmes pačiam žmogui.

3. Nusiraminimas. Tai reiškia ne tik kontroliuoti savo išorinį elgesį, bet ir vidinius procesus bei reakcijas. Gilus kvėpavimas, mažinant širdies plakimą, ir pozityvios mintys padeda nurimti. Šis būdas yra veiksmingas tik tuomet, kai pyktis nuraminamas visiškai ir nepaliekama nuoskaudų.

Jei nei vienas iš šių pykčio išraiškos būdų neveikia ir jausmus išreikšti mokate tik agresyviu ir nevaldomu protrūkiu – būtina pasidomėti apie pykčio valdymą. Tačiau net ir maži pokyčiai elgesyje bei gyvensenoje gali stipriai padėti.

10 patarimų, kaip suvaldomas pyktis

1. Prieš kalbant, akimirką skirti pamąstymui. Užvirus jausmams dažnai pasakome tai, ko net negalvojame ir vėliau gailimės. Net ir trumpa apmąstymo akimirka prieš pradedant kalbėti gali padėti geriau išsireikšti ir išvengti rimto konflikto.

2. Išsiaiškinti, kas išties sukėlė pyktį. Pyktis yra tik problemos rezultatas. Tam, kad su juo būtų galima susidoroti, pirma reikia suprasti, kokia problema jį sukelia ir kaip ją išspręsti. Neretai po neracionaliu pykčiu slepiasi emocinės problemos, kaip nerimas ar depresija, todėl gilinimasis į pykčio prigimtį gali būti didelis žingsnis emocinės sveikatos link.

3. Išreikšti pyktį tik nurimus. Visiškai nurimus ir atgavus blaivią mąstyseną, daug lengviau išreikšti savo pyktį asertyviu būdu, neįskaudinant aplinkinių.

4. Atpažinti pykčio ženklus. Gali atrodyti, kad pykčio protrūkis prasideda netikėtai ir be jokio perspėjimo, tačiau kūnas siunčia signalus, kuriuos pastebėjus, galima atsitraukti iš situacijos dar prieš pratrūkstant. Šie ženklai yra: delnų gniaužymas, griežimas dantimis, pagreitėjęs širdies plakimas ir kvėpavimas, galvos skausmas, sunkumas susikoncentruoti.

5. Fizinė veikla. Judėjimas, sportas mažina stresą, kuris dažnai suaštrina imlumą pykčiui. Jei jaučiate, kad pyktis veržiasi per viršų, išeikite pasivaikščioti ar pabėgioti – taip ne tik nusiraminsite, pakeisite aplinką, bet ir sumažinsite stresą bei sporto metu išsiskyrę hormonai leis pasijusti laimingesniais.

6. Pykčio dienoraštis. Aprašykite visus kartus, kai jaučiatės ar esate pikti, agresyvūs. Taip pastebėsite ir galėsite identifikuoti pyktį iššaukiančius veiksnius. Žinant šiuos veiksnius lengviau kontroliuoti savo reakciją į juos ir galima iš anksto pasiruošti situacijoms, kurios kelia įniršį.

7. Pagalvoti apie sprendimus. Jei pykčio priežastis yra aiški, jo išvengti galima bandant išspręsti problemą. Jei rytiniai kamščiai sukelia pyktį – pasiruoškite išvažiuoti anksčiau; jei pykdo prasti vaiko pažymiai – padėkite mokytis.

8. Pykčio išraišką pradėti nuo „Aš“ teiginių. Žmonės jautriai reaguoja į kritiką ir kaltinimus, todėl savo nuomonę išreikškite teiginiais, prasidedančiais „Aš“. „Man nepatinka, kad tu vėluoji“, sukels mažiau pykčių nei „Tu visada vėluoji“.

9. Tobulinti atsipalaidavimo įgūdžius. Atpalaiduojantys, nurimti padedantys pratimai yra labai parankūs situacijose, kai sunku kontroliuoti emocijas. Kvėpavimo pratimai, joga, raminančių scenarijų įsivaizdavimas, muzikos klausymas, gali padėti išvengti pykčio protrūkio.

10. Nebijoti kreiptis pagalbos.

„Neretai po neracionaliu pykčiu slepiasi emocinės problemos, kaip nerimas ar depresija, todėl gilinimasis į pykčio prigimtį gali būti didelis žingsnis emocinės sveikatos link.“

Pykčio priepuoliai

Pyktis yra natūrali emocija, su kuria tenka susidurti kiekvienam. Jaučiant didžiulį streso kiekį, net ir ramiausias žmogus gali pratrūkti pykčiu, tačiau nevaldomi pykčio priepuoliai, mediciniškai vadinami Kintančių protrūkių sutrikimu (angl. intermittent explosive disorder), nuo to žymiai skiriasi.

Kas yra pykčio priepuolis?

Pykčio priepuoliai pasižymi nepagrįstu ir neproporcingu pykčiu, įsiūčiu, pasireiškiančiu agresyviais poelgiais ir žodžiais. Dažnai priepuoliai perauga į smurtinį elgesį, daiktų mėtymą ir daužymą ar savęs žalojimą, todėl yra itin pavojingi. Ši būsena yra pasikartojanti ir per metus įvairiomis formomis gali ištikti 10 kartų ar dažniau. Tai yra lėtinis sutrikimas, galintis tęstis daugybę metų, tačiau yra pastebėta, kad su juo dažniausiai susiduria jaunesni žmonės ir jis turi tendenciją silpnėti su amžiumi.

Simptomai

Prieš pykčio priepuolį gali būti juntama:

1. Drebėjimas

2. Krūtinės, širdies skausmai

3. Įsiūtis

4. Padidėjęs suirzimas

5. Padažnėjęs širdies plakimas

6. Padidėjusi energija

7. Prakaitavimas

8. Baimė prarasti kontrolę

9. Atitrūkimas nuo realybės

Pykčio priepuolio metu pasireiškia:

– Staigus įsiūtis

– Rėkimas

– Fizinė agresija

– Daiktų mėtymas ir daužymas

– Grasinimas ir įžeidinėjimas

– Nuosavybės niokojimas

Jei nevaldomas pyktis pasireiškia kartu su 3 ar daugiau išvardintų simptomų, yra didelė tikimybė, kad tai pykčio priepuolis.

Pykčio priepuoliai: priežastys

Nevaldomi pykčio priepuoliai gali prasidėti dar vaikystėje ar paauglystėje. Tiksli jų atsiradimo priežastis nėra aiški, tačiau tam įtaką gali daryti daugybė biologinių ir aplinkos faktorių.

1. Aplinka. Dauguma žmonių, kenčiančių nuo pykčio priepuolių, užauga šeimose, kuriose susiduriama su fiziniu ir emociniu smurtu. Tai stipriai paveikia dar besivystančius vaikus ir didėja tikimybė, kad jų elgesyje pasireikš tokie patys polinkiai.

2. Genetika. Pastebima, kad polinkis į nekontroliuojamą pyktį gali būti paveldimas iš tėvų.

3. Kiti psichologiniai sutrikimai. ADHD, depresija ar nerimo sutrikimai neretai pasireiškia nevaldomo pykčio pavidalu. Nevilties ir liūdesio jausmai konvertuojami į agresiją tam, kad apsaugotų kenčiantįjį nuo pažeidžiamumo.

4. Praeities traukos. Vaikystėje ar jaunystėje patirtos emocinės traumos gali daryti įtaką pykčio priepuolių išsivystymui.

5. Lytis. Pastebėta, kad vyrai su šia problema susiduria gerokai dažniau, nei moterys.

Kaip valdyti pykčio priepuolius

1. Psichologo pagalba.

Tai yra patikimiausias būdas valdyti pyktį. Kartu su specialistu sudarius technikų ir rėžimų planą bei jo laikantis, galima pakeisti savo elgesį ir mąstymą. Taip pat, pyktis dažniausiai yra kitos problemos simptomas, todėl specialistas padėtų išsiaiškinti po nevaldomu pykčiu slypinčius emocinius sutrikimus ar praeities traumas.

2.Atsipalaidavimo pratimai.

Gilus ritminis kvėpavimas, joga, meditacija, muzika ar atpalaiduojantys vaizdiniai gali padėti nurimti ir išvengti priepuolio.

3.Vengti nuotaiką keičiančių substancijų.

Siekiant sustabdyti pykčio priepuolius būtina vengti alkoholio ar narkotikų, kurie gali išprovokuoti protrūkį.

4.Praktikuoti naujus mąstymo būdus.

Verta pabandyti apie situaciją pagalvoti iš kitos pusės, remiantis racionalumu ir logika. Tai gali padėti geriau kontroliuoti savo reakciją į problemą ar situaciją.

5.Vaistai.

Nors vaistai nuo pykčio priepuolių neegzistuoja, tačiau kai kurie preparatai gali padėti slopinti agresyvų elgesį ar impulsyvumą. Dažniausiai naudojami antidepresantai, seratonino papildai ar nuotaikos stabilizatoriai.

Kada kreiptis į psichologą, jeigu jaučiamas pyktis?

Mokėjimas kontroliuoti pyktį kiekvienam yra didelis iššūkis. Tačiau jei nekontroliuojamas pyktis skaudina jus ir aplinkinius, griaudamas santykius, apsunkindamas karjerą ir versdamas gailėtis, o nei viena pykčio valdymo technika nepadeda – reikėtų kreiptis pagalbos, NESIDOVYKITE, SUSISIEKITE SU MUMIS.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Kas yra pyktis ir kaip jį suvaldyti?

Sun, 26 Nov 2023 16:44:00 +0000

Ekspertai pyktį apibūdina kaip pagrindinę, natūralią emociją, kuri išsivystė kaip būdas išgyventi ir apsisaugoti nuo įvairių išorinių dirgiklių. Lengvą pyktį gali sukelti nuovargis, stresas ar susierzinimas. Iš tikrųjų, dažniausiai taip jaučiamės, jei nėra patenkinami mūsų pagrindiniai poreikiai ar jiems kyla pavojus.

Reaguodami į nusivylimą, kritiką ar grėsmę, galime supykti, tačiau tai nebūtinai yra bloga ar netinkama reakcija. Taip pat, galime jaustis suerzinti dėl kitų žmonių įsitikinimų, nuomonės ar konkrečių veiksmų. Pyktis gali paveikti mūsų gebėjimą efektyviai bendrauti, todėl tokiomis aplinkybėmis esame linkę pasakyti ir padaryti ne pačius racionaliausius dalykus.

Dažniausiai pasitaikantys pykčio tipai:

Pateisinamas pyktis - pasipiktinimas dėl įvairių, pasaulyje vykstančių nepriimtinų procesų iš moralinės perspektyvos jausmas - aplinkos niokojimas, žmogaus teisių priespauda, žiaurus elgesys su gyvūnais, smurtas bendruomenėje ar netinkamas elgesys santykiuose. Neilgai trunkantis pateisinamas pyktis gali būti naudingas, jį nukreipiant į reikšmingus pokyčius.

Susierzinimo pyktis gali kilti dėl daugybės, kasdienio gyvenimo atsitikimų: kitas vairuotojas nepraleido kelyje, partneris pasakė ką nors nemalonaus, neklausantys vaikai ir t.t.

Agresyvus pyktis - vienas asmuo bando dominuoti, gąsdinti, manipuliuoti kitu ar jį kontroliuoti. Pakartotinai agresyvus pyktis gali išaugti į patyčias, priespaudą, psichologinį smurtą ar emocinę prievartą.

Pykčio priepuoliai - dažniausiai kylantys vaikystėje ir paprastai reiškiantys jauno žmogaus raidos ir brendimo procesus. Brandaus amžiaus žmonės išgyvenantys pykčio priepuolius, gali susidurti su sunkumais užmezgant sveikus ir ilgalaikius santykius. Šią bėdą išspręsti gali padėti profesionalo pagalba, kuri bus identifikuojama šių emocijų kilmė.

Bet koks pykčio tipas laikui bėgant neatneša jokios naudos, kadangi tai atima iš mūsų ramybės jausmą bei kelia stresą. Reguliarus pykčio jausmas ilgainiui pradeda kenkti mums patiems, o tai gali išaugti į dar didesnes problemas. Profesionalų pagalbos nereikia, jei pyktis nėra dažnas, lengvai išsisklaido ir reiškiamas be agresijos. Tokiomis aplinkybėmis pyktis tik pabrėžia susierzinimą ir gali padėti rasti sprendimo būdą.

Kaip suvaldyti pyktį:

1. Atpažink pirmuosius pykčio požymius

Kada dažniausiai jauti pyktį? Kokiose vietose? Kokiu metu? Su kokiais žmonėmis? Galbūt pyktis kyla tada, kai smarkiai vėluoji arba vadovas darbe pateikia per mažai informacijos paskirtai užduočiai. Galbūt jautiesi susierzinęs, kai po ilgos darbo dienos, bandai aptarti buitinius klausimus su antrąja puse. Dažniausiai pyktis užklumpa netikėtai: kai esame įsitempę, pavargę ir labai lengvai pažeidžiami. Viso to galime išvengti iš anksto numatydami procesus, galinčius sukelti pyktį. Išeidami iš namų anksčiau, ar paprašydami išsamesnės informacijos iš vadovo apie konkretų darbą.

2. Sumažink lūkesčius

Dažnai nutinka taip, kad lūkesčiai, keliami aplinkiniams, yra pertekliniai. Mes visi norime jaustis įvertinti, mylimi, išklausyti, tačiau gyvenime pasitaiko visko ir aplinkiniai ne visuomet tenkina mūsų lūkesčius. Kartais reikia sutraukti savo sukurtų taisyklių sąrašą, kadangi tai gali padėti nesijausti piktiems ir susierzinusiems, kai mūsų aplinkos žmonės šių taisyklių nesilaiko.

3. Pasigilink, kas slypi po tavo pykčiu

Pyktis nebūtinai reiškia pyktį. Kartais jis būna tik ledkalnio viršūnė, o tikrosios, nematomos emocijos, slypi kur kas giliau. Bandydami prisikasti iki esmės, galimai atrasime, kad už pykčio glūdi kažkas, ką suvokiame kaip grėsmę. Sakoma, kad pyktis yra puikus išdavikas, kai jaučiamės dėl ko nors nesaugūs.

4. Išmok atsipalaiduoti

Siekiant reaguoti ramiau, pravartu išmokti kūno atsipalaidavimo technikų, kurios leis šiek tiek sumažinti įtampą (tai ypač veiksminga, kai pyktį pastebime pačioje pradžioje ir jis dar nespėjo įsismarkauti). Tai gali būti gilus kvėpavimas, raminančių frazių kartojimas, atpalaiduojančios vizualizacijos, sąmoningas raumenų atpalaidavimas.

5. Pasidaryk pertraukėlę

Jeigu jauti, kad prarandi emocijų kontrolę - trumpam atsitrauk. Tai gali padaryti įvairiais būdais, pavyzdžiui nueiti atsigerti vandens ar atsiprašyti iš vykstančios diskusijos, nueidamas atsiliepti telefoną. Jeigu turi galimybę, atsitraukti ilgesniam laikui, tai pajutus, susierzinus ir pakilus pykčiui, pasiūlyk pratęsti pokalbį po dušo, treniruotės ar kitos veiklos. Tokiu būdu atsitraukdamas nuo stiprių jausmų, gali susidėlioti mintis pažvelgiant į problemas kitu kampu.

Praktiniai patarimai

# 1 Pykstant gali pastebėti, kad kvėpavimas tampa greitesnis ir paviršutiniškesnis. Vienas paprastų būdų nuraminti kūną ir sumažinti pyktį, gilesnis ir lėtesnis kvėpavimas. Daugiau patarimų anglų kalba rasi čia. Taip pat visada gali išmėginti kvėpavimo pratimus mūsų programėlėje.

# 2 Jei esi knygų mylėtojas, šiame straipsnyje pateikiama 19 skirtingų knygų, kurios gali padėti kontroliuoti pykčio proveržius. Tokiu būdu gali gauti žinių iš vienos ar keleto geriausių pykčio valdymo knygų; apsiginkluok įrankiais, kuriais gali nugalėti pyktį, dirbk su savivertės jausmu ir judėk į laimingesnę bei ramesnę kasdienybę.

#3 Pasidaryk pertraukėlę ir paklausyk, ką kalba psichologas Ryan Martin apie tai, iš kur mums kyla noras pykti ir kodėl tai sveika. Kalbą rasi čia (anglų kalba).

#4 Lėtesnio tempo muzika gali nuraminti jūsų mintis ir atpalaiduoti raumenis, todėl potencialiai nusiraminsite, tuo pačiu atleisdami dienos rūpesčius ar net laikomą pyktį.

Įsijunk ramios muzikos, pavyzdžiui pasimėgauk šiuo spotify grojaraščiu.

#5 Sportas - ne tik fizinė, bet ir emocinė sveikata!

Jeigu esi piktas ir nori tai išlieti, gali užsiimti kovų menais, boksu, važinėti dviračiu ar pasivaikščioti. Šios veiklos išlaisvina įsisenėjusias neigiamas mintis, bei padeda nusiraminti. Daugiau fizinių veiklų patarimų rasi straipsnyje.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT

Pyktis – jūsų raketinis kuras

Wed, 22 Nov 2023 20:27:00 +0000

Nevaldomas pyktis pridaro bėdų, užgniaužtas – sargdina fiziškai ir psichologiškai. Kaip pykti taip, kad liktume sveiki ir net gautume iš pykčio naudos?

Jei gyventume tobulame pasaulyje, kur visi vieni kitiems linki gėrio ir neegzistuoja piktavališki veiksmai, pyktis būtų visiškai nereikalingas dalykas. Tačiau, kol mūsų pasaulis nėra tobulas, pyktis saugo mus ir gina mūsų ribas. Kaip ir visos kitos emocijos, pyktis yra normalus ir reikalingas. Tačiau jo vis tiek vengiame. Kodėl? Nes nekontroliuojama ši emocija prikuria problemų tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Nevaldantiems pykčio žmonėms sunkiau susirasti draugų, išlaikyti romantinių santykių darną, kilti karjeros laiptais. Galų gale jiems sunku sutarti su savimi – juk kasdien atsiranda progų pykti ant savęs. Tai gal reikėtų pykčio vengti? Tyrimai atskleidžia, kad tai – labai bloga mintis. Užgniaužtas, į save nukreiptas pyktis gali tapti rimtų ligų priežastimi. Pyktį slopinti linkę žmonės dažniau serga hipertenzija, širdies ligomis ir depresija. Žurnale „American Journal of Cardiology“ publikuotas tyrimas atskleidė, kad pykčio slopinimas sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis tris kartus padidina miokardo infarkto bei mirties riziką.

Kai neleidžiame sau pykti, šis jausmas gali tapti chronišku ir pradėti reikštis kaip pasyvi agresija. Ima prastėti emocinė savijauta, kamuoja nerimas, irzlumas. Vadinasi, pykti sveika. Kai parodome pykstantys – apginame savo ribas, dingsta neteisybės jausmas, grįžta vidinė ramybė.

Negalite priversti savęs nejausti pykčio, jei kažkas įžeidė, įskaudino, sulaužė duotą žodį. Pyktis gimsta kaip normali reakcija į nepagarbų, amoralų ar tiesiog mums nepriimtiną elgesį. Tačiau svarbu suvokti, kad pyktis – tai emocija, o ne veiksmas. Galite jausti pyktį, priimti jį ir vis dėlto nesiimti jo diktuojamų veiksmų, susilaikyti nuo agresijos ar įžeidžių žodžių. Gebėjimas jausti emociją, ją suprasti ir išmintingai pasirinkti jos raiškos būdą yra emocinio intelekto dalis. To galima išmokti ir, užuot kaišiojęs pagalius į ratus, pyktis taps jūsų sąjungininkas.

Pyktis sužadina mūsų gyvybines jėgas – pakyla kraujo spaudimas, ima greičiau plakti širdis, „įkaistame“. Šios fizinės reakcijos rodo, kad pasirengėme gintis arba pulti. Užpykus išsiskiria adrenalinas ir noradrenalinas. Tyrimai atskleidžia, kad būtent šie hormonai malšina skausmo pojūtį, suteikia energijos antplūdį, daro mus greitesnius, stipresnius ir budresnius.

Psichologijos ir psichiatrijos profesorius, knygų autorius Richardas J. Davidsonas teigia, kad pyktis „mobilizuoja išteklius, padidina budrumą ir padeda pašalinti kliūtis, trukdančias siekti tikslo, ypač jei pyktį galima atskirti nuo polinkio kenkti ar sunaikinti“. Taigi, apėmus pykčiui, užuot kėlę chaosą arba bandę šią emociją nuslopinti, galime išnaudoti pykčio dovanas savo naudai. Štai septyni patarimai, kurie padės tai padaryti.

1. Atraskite tikrąją pykčio priežastį.

Psichoterapeutas, knygos „Begydant piktas smegenis“ autorius Ronaldas Potteris-Efronas teigia, kad dažniausios pykčio priežastys yra šios: pernelyg didelis stresas, frustracija, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, hormonų disbalansas, šeimos ar kultūros, skatinančios pyktį, įtaka. Tikrąją pykčio priežastį įžvelgti ne visuomet lengva. Kartais ji slypi po buitiniais menkniekiais. Pavyzdžiui, manote, kad pykstate ant sutuoktinio dėl neišplautų indų, tačiau iš tikrųjų jūsų pyktis atsivilko į namus iš darbo, kur jau kelinta diena turite dirbti už du ir klausytis priekaištų. Šią frustraciją išliejame ant pačių artimiausiųjų, nors su tikrąja pykčio priežastimi jie ir nesusiję. Todėl pajutus pykčio bangą svarbu atsitraukti ir paklausti savęs: „Ant ko iš tiesų aš pykstu, kur mano pykčio šaknys?“, „Gal paprasčiausiai pervargau ir per stipriai reaguoju?“, „Gal mane supykdė visai kitas žmogus, kuriam neturėjau galimybės išsakyti savo susierzinimo?“, „Kokie mano poreikiai nepatenkinti ar ribos peržengtos, kaip galėčiau tai iškomunikuoti?“ Įsiklausymas į savo pyktį ne tik padės apsaugoti santykius, bet ir geriau pažinti save.

2. Mokykitės brėžti ribas.

Pyktis dažnai kamuoja tuos, kurie kažkurioje srityje leidžia lipti jiems ant galvos. Pavyzdžiui, šeimoje nuolanki, vyro engiama moteris darbe gali būti tironiška vadovė. Arba darbe su mobingu ir nuolatiniu spaudimu susiduriantis vyras atsigriebti gali grįžęs į šeimą. Pyktį paprastai pernešame tiems, kurie yra silpnesni, negali apsiginti ar yra nuo mūsų kažkokiu būdu priklausomi. Kad taip nenutiktų, kaip jau minėta, būtina suvokti tikrąją šio jausmo priežastį. Taip pat svarbu išmokti brėžti ribas, bendraujant su tikraisiais pykčio kaltininkais. Pavyzdžiui, jei darbe esate verčiami dirbti neapmokamus viršvalandžius, užuot parnešus nepasitenkinimą namo ir šokdinus šeimą, vertėtų problemą spręsti ten, kur ji ir kilo – darbe. Evoliuciškai pyktis atsirado kaip apsauginė reakcija nuo to, kas mums nepriimtina. Jei laiku ir vietoje pranešite, kad pažeistos jūsų ribos, nebeliks priežasties pykti. Tad svarbu mokytis ištarti „ne“, iškomunikuoti savo poreikius. Tai padaryti gali būti sunku – juk neišvengiamai teks kažką nuvilti. Tačiau geriau tegu nusivylimas tenka tikrajam pykčio kaltininkui ir nebūna peradresuotas ar nukreiptas į jus pačius.

3. Nekonservuokite pykčio.

Ar prisimenate vaikišką juokelį: „Nervus į konservus – protą į kompotą“? Iš tikrųjų tai labai blogas patarimas. Mat į konservus patekęs (slopinamas ir kaupiamas) pyktis labai dažnai virsta pasyvia agresija ir išsilieja netikėčiausiais būdais. Pasyvi agresija – tai tas pats pyktis, tik išreikštas netiesiogiai. Jis gali būti neįsisąmonintas (kai nesuprantame, kad pykstame, tačiau tai daro įtaką mūsų elgesiui) arba įsisąmonintas (kai tyčia slepiame pyktį po malonybinėmis formomis ir apsimetame nepykstantys). Pasyviai agresyvus žmogus dažnai nieko bloga nesako ir nedaro, tačiau su juo pabendravus norisi kurį laiką pastovėti po dušu. Jausmas lyg paslapčiomis būtum apipiltas paplavų kibiru. Su tokiu žmogumi nesmagu dirbti, dar sunkiau megzti santykius. Jam ir pačiam ne pyragai – jis gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl aplinkiniai tokie atšiaurūs. Juk kartais pasyvi agresija kyla ir kaip noras įtikti kitiems. Bijoma pykti atvirai, išsakyti savo susierzinimą, todėl jis ištransliuojamas ne tokiais akivaizdžiais būdais, o kartais tampa tiesiog asmenybės dalimi. Pasyvi agresija – tarsi pilkas debesėlis, nuolat gaubiantis slogaus pykčio apimtą žmogų. Kad išsivaduotume iš pasyvios agresijos pinklių, visų pirma turime išmokti ir išdrįsti pykti. Juk geriau vieną kartą pasakyti žmogui, kad jis peržengė jūsų ribas, nei ištisai tyliai jį engti. Pasyvią agresiją pavertę atviru, nuoširdžiu ir teisingai išsakytu pykčiu, išsivaduosite iš jus supančio pilko debesėlio. Gyvenimas taps mielesnis ir jums, ir aplinkiniams.

4. Pykite, tačiau darykite tai su pagarba ir supratimu.

Jau supratome, kad svarbu gerbti savo ribas, apie jas pranešti aplinkiniams, o kai jos pažeistos – legalu supykti. Tačiau kaip tai padaryti, kad nevaldoma pykčio banga neištaškytų visko aplink? Pažvelkite į pyktį sukėlusį žmogų su pagarba ir pasistenkite suprasti jo poziciją. Juk retai pykstame ant visiškai nepažįstamų žmonių. Dažniausiai mūsų pykčio nusipelno artimieji, kolegos, romantinis partneris. Taip, šią akimirką jūs pykstate. Tačiau apskritai pyktį sukėlęs žmogus veikiausiai jums yra brangus ar bent jau priimtinas. Taip, situacija nemaloni, tačiau greičiausiai iš jo pusės ji atrodo visiškai kitaip nei iš jūsiškės. Pabandykite išvysti kitą medalio pusę. Ar tikrai žmogus norėjo jus įžeisti? Ar pykčio priežastis – tyčinis piktavališkas veiksmas? Dažniausiai pykstamės dėl nesusikalbėjimo, nesusipratimų ir, nors skriauda reali, nė viena pusė iš pradžių neturi piktų ketinimų. Paklauskite savęs, ar norite jus supykdžiusį žmogų įžeisti, įskaudinti? Didelė tikimybė, kad atsakymas bus „ne“. Jūs tiesiog trokštate atkurti teisingumo jausmą. Tad iškomunikuokite savo pyktį su pagarba ir supratimu. Pavyzdžiui: „Aš mėginu suprasti tavo elgesio motyvus, tačiau mane jis labai pykdo ir skaudina, jaučiuosi blogai, nes…“ Tada paaiškinkite, koks elgesys būtų pageidautinas: „Norėčiau, kad tu…“. Venkite švaistytis įžeidžiais žodžiais, tačiau nenutylėkite to, kas jus slegia. Pagarbiai iškomunikavus savo pykčio priežastį, dažniausiai sprendimas būna arčiau, nei tikėjotės.

5. „Perskambinsiu jums po penkių minučių“.

Verda kraujas, kaista ausys, pagarba ir supratimas išgaruoja tarsi dūmas – ką daryti, kai pyktis ima viršų? Žinoma, atsitraukti. Nesvarbu, ar tai būtų darbinė, ar asmeninių santykių situacija, supykus trumpam atvėsti būtina. Net jei oponentas primygtinai reikalauja pasikalbėti dabar pat, padarykite sau ir jam paslaugą – bent trumpam atsitraukite iš fronto linijos. Tačiau nedinkite lyg į vandenį, susitarkite, po kiek laiko būtinai pasikalbėsite apie pyktį keliančią padėtį. Kartais atvėsti užtenka kelių minučių, kartais prireikia visos dienos ar dar daugiau. Nesvarbu, kiek laiko skirsite situacijai apmąstyti ir nusiraminti, svarbiausia vėl prie jos sugrįžti.

6. Valdykite emocijas valdydami kūną.

Olandų psichiatras, knygos „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ autorius Besselis van der Kolkas atkreipia dėmesį, kad visos mūsų psichologinės reakcijos yra labai glaudžiai susijusios su fizinėmis. Kai pykstame, pakyla kraujospūdis, išsiskiria pykčio hormonai, įsitempia raumenys. Kitaip tariant, pasiruošiate bėgti arba kovoti. Emocijos veikia kūną, o per kūną galime paveikti emocijas. Todėl sportas yra stebuklingas vaistas nuo pykčio. Jis subalansuoja pykčio sutrikdytą biocheminę organizmo pusiausvyrą, duoda darbo įsitempusiems raumenims, o malonus nuovargis po treniruotės atpalaiduoja tiek kūną, tiek protą. Taigi su prakaitu išgaruoja ir pyktis. Kiti būdai per kūną nuraminti sukilusias emocijas – masažas, joga, ilgas pasivaikščiojimas. Viskas, kas padeda fiziškai pasijusti geriau, turi didžiulį poveikį ir emocinei savijautai. Todėl, jei darbe sukaupėte daug pykčio, gal, užuot skubėjus namo, verta užsukti į sporto salę ar masažo kabinetą? Tikrai grįšite pas namiškius ramesni, nebeliks jokio noro sukti užburtą pykčio ratą.

7. Ir pagaliau – paverskite pyktį savo raketiniu kuru!

Pyktis, kitaip nei liūdesys ar baimė, nėra gniuždanti, atsitraukti skatinanti emocija. Priešingai – pyktis suteikia jėgų ir ryžto pakovoti už save. Psichologijos profesorius, pripažintas už tyrimus neuromokslų srityje, Eddie Harmonas-Jonesas nustatė, kad tiek pykstant, tiek patiriant džiugesį mūsų smegenų aktyvumas būna panašus. Žinoma, tai nereiškia, kad pyktis yra malonus. Tačiau jis motyvuoja ir skatina veikti. Pykčio teikiamą energiją galite panaudoti savo gyvenimui keisti. Gal verta supykti ant nuolat jus engiančio viršininko ir pakeisti darbą? O gal šiek tiek pyktelėti ant savęs, kad vis nesiryžtate pradėti sportuoti ir pagaliau įveikti savo pirmuosius kilometrus? Įsisąmonintas, tiksliai nukreiptas ir konstruktyviai išreikštas pyktis padeda siekti savo tikslų, leidžia gyventi drąsiau, atviriau ir nuoširdžiau. Taigi nebėkite nuo savo pykčio – verčiau paverskite jį sąjungininku.

Text box

Pykčio šviesoforas

Kada pyktį galima išlieti, o kada pasilaikyti sau, kol šiek tiek nusiraminsime? Išbandykite „pykčio šviesoforo“ metodą. Įvertinkite savo pyktį pagal stiprumą ir pagal tai priskirkite pykčiui spalvą:

1. Pykstate stipriausiai, kaip tik galite, mielai pykčio objektą pasiųstumėte viešai neįvardijama kryptimi – raudona spalva.

2. Nors pro ausis nerūksta dūmai, pykstate gana stipriai, sunku logiškai įvertinti faktus – geltona spalva.

3. Pykstate, tačiau kontroliuojate savo emocijas, gebate pažvelgti į problemą iš pyktį sukėlusio žmogaus perspektyvos – žalia spalva.

O dabar, lyg stovėtumėte prie perėjos, vadovaukitės „pykčio šviesoforo“ signalais. Kol dega raudona, net negalvokite apie veiksmus. Užsidegus geltonai spalvai, apmąstykite, kaip elgsitės ir ką sakysite. Žalia šviesa leidžia imtis veiksmų ir pradėti spręsti problemą.

Paruošė Tomas Kregždė
HUMAN RACE SUPPORT