HUMAN RACE SUPPORT - Emocijos

20 netikėtų faktų apie emocijas

Mon, 05 Feb 2024 18:16:00 +0000

Emocijos – žmogaus būdo ypatybė. Tai, kas tam tikra prasme apibrėžia kiekvieną iš mūsų. Nesvarbu, ar jūs esate introvertas ar ekstravertas, tačiau jausmų neišvengsite, net ir labai stengdamiesi. Norite sužinoti daugiau? Jūsų dėmesiui 20 įdomių faktų apie emocijas.

Emocijos mums dirba nepastebimai – jos „paleidžia“ kognityvinius procesus, fizinius pojūčius, veikia mūsų elgseną.
Emocijos – pati stipriausia motyvacija. Būtent jos valdo mūsų išgyvenimo, dauginimosi instinktus, veikia bendravimo būdą ir moralinius įsitikinimus.
Vyrai jaučia tas pačias emocijas kaip ir moterys, tačiau esame sociumo mokomi tas emocijas išreikšti skirtingai.
Egzistuoja keli šimtai emocijų. Ir tai tik tos, apie kurias mes tiksliai žinome. Vadinasi, jų gali būti ir gerokai daugiau, tiesiog neidentifikuotų.
Yra 7 bazinės emocijos: pyktis, liūdesys, baimė, nuostaba, pasišlykštėjimas, susižavėjimas ir laimė.
Laimės emocijoje telpa daugiausia. Kodėl? Todėl, kad ji gali reikšti ir susižavėjimą, ir euforiją, ir pasitenkinimą, ir džiaugsmą bei begalę kitų jausmų.
Tam, kad išreikštumėme savo emocijas, gamta mus apdovanojo 43 raumenimis, kurie atsakingi už mimiką.
Emocijos gali tęstis nuo kelių sekundės dalių iki kelių minučių. Neigiamas emocijas jaučiame ilgiau nei teigiamas.
Nuotaika tęsiasi dar ilgiau nei emocija. Nuotaika mus gali persekioti nuo keliolikos minučių iki kelių dienų ir daugiau. Be to, ji veikia tą būseną, kuria mes patiriame emocijas. Pavyzdžiui, jeigu jūsų nuotaika nekokia, įtūžis privers kraują „virti“ kur kas stipriau nei įprastai.
Emocijos turi įtakos vegetatyvinei nervinei sistemai, kuri kontroliuoja bazines kūno funkcijas, pavyzdžiui, virškinimą, kraujotaką, kvėpavimą ir seksualinį potraukį.
Emocijos yra universalios. Tai, kaip mes išreiškiame veidu ir mimika emociją, niekuo nesiskiria nuo kitų etninių grupių ar kitų šalių gyventojų. Tiesa, kas jas sukelia turi skirtingą prigimtį.
Meilė – tai ne emocija. Tai būsena, kurios metu mes galime patirti begalę jausmų – džiaugsmą, liūdesį, gailestį, pyktį...
Mes galime keisti savo emocijas, jas pamiršti, interpretuoti savaip, pakeisti reikšmę ir net reakciją į tam tikrus jausmus.
Sąmoningumas – tai raktas į viską. Kuo anksčiau jūs pažinsite emocijas, tuo daugiau surasite būdų, kaip su jomis susigyventi. Tam, kad suprastumėte, kaip dirba pasąmonė, išbandykite dvasines praktikas, meditaciją.
Jeigu ilgai imituosite vieną ar kitą emociją, tarkime, pasišlykštėjimą ar pyktį, jus greitai tokie potyriai apims iš tikrųjų.
Emocinis intelektas ne ką mažiau svarbus nei mūsų protiniai gebėjimai. Pavyzdžiui, pagal statistiką, 85 proc. jūsų gaunamų finansinių įplaukų priklauso nuo lyderio savybių, gebėjimo bendrauti, diskutuoti, ir tik 15 proc. susiję su erudicija.
Tik 1 proc. žmonių gali slėpti savo emocijas nuo aplinkinių.
10 proc. žmonių nežino, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Toks „sutrikimas“ vadinasi aleksitimija. Dėl šios disfunkcijos žmogus negali aprašyti, įvardinti savo emocijų, atskirti vieno jausmo nuo kito ir suprasti aplinkinių jausmų.
Žmonės, kurie susižavėję botokso injekcijomis, dažnai atrodo bejausmiai, kadangi šis raukšlių žudikas paralyžiuoja veido raumenis. Tačiau tai nėra tiesa – jie ir toliau išlieka emocingi.
Jūsų mintys apie teisingumą, įsipareigojimus, jėgą, gerumą yra išreiškiamos tokiomis emocijomis kaip kančia, dėkingumas, sutrikimas, baimė. Šie jausmai žmoguje vystėsi per tūkstančius metų, todėl moralė tikrąja to žodžio prasme įsikūnija jame.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Ką daryti, kai nenori jausti to, ką jauti?

Mon, 05 Feb 2024 18:05:00 +0000

Gyvendami šiame pasaulyje neišvengiamai jaučiame plačiausią spektrą jausmų ir emocijų. Tačiau ar gebame įsisavinti savo emocijas? Derėtų! Būtent leidimas sau jausti padaro mus gyvais, kvėpuojančiais pilnais plaučiais, įkvėptais gyvenimui, mylinčiais ir laimingais. Deja, daugelis iš mūsų esame išmokę slopinti savo jausmus ir autentiškas reakcijas. Jausmų reiškimo būdus dažnai atsinešame iš vaikystės, kai aplinka, kurioje augome, palaikė arba atstūmė mūsų natūralias emocines išraiškas. Dėl to išmokome tam tikrų reakcijų, elgesio modelių, kurie suaugusiame amžiuje nebūtinai yra palankūs. Anaiptol – yra žalingi, slopinantys mūsų autentiškumą, tikrojo savęs pažinimą.

Jausmų ir emocijų neigimas bei to pasekmės

Taigi, kaip pradėti pripažinti tai, ką jaučiame, ką patiriame ir kartu priartėti prie savo tikrųjų jausmų, lengvumo gyventi? Įsivaizduokime ar prisiminkime asmeninę situaciją. Tai gali būti neseniai įvykęs įvykis, jumyse pažadinęs kažkokį jausmą, kurio jūs nemėgstate ar neleidžiate sau jausti. Sakykime, jaučiame bejėgiškumą. Jeigu mes nenorime šito jausti, mes stengsimės nuo jo pabėgti, tad imsimės kažkokių veiksmų, elgesio, kad jo nejaustume. Kartais tai gali būti manipuliacijos kitu žmogumi, nėrimas stačia galva į darbus, užsiėmimas bereikšmiais pokalbiais, valgymas, apsipirkinėjimas, kompiuteriniai žaidimai, naršymas socialiniuose tinkluose, internete ir kiti įvairiausi variantai. Jausmų slopinimo pasekmių yra daug ir tai yra plati bei gili tema. Žemiau pateiksiu keletą tam, kad susidarytų aiškesnis šios temos vaizdas ir aktualumas.

Šiuolaikinėje visuomenėje nerimo ir depresiškumo jausmai aplanko vis daugiau žmonių. Viena iš to priežasčių yra nuslopinti, užspausti jausmai, emocijos, kurios yra gyvos, ir jeigu mes nenorime jų jausti, mes lyg uždarome jas į kambarį ir užtrenkiame duris, bandome apsimesti, kad jų nėra. Tačiau jos beldžiasi ir praneša apie savo buvimą pasireiškiančiu iš pažiūros neaiškios kilmės nerimu, įkyriomis mintimis, prislėgtumu, energijos stoka.

Taip pat užspaustos emocijos gali vesti link įvairiausių priklausomybių, pavyzdžiui, nuo alkoholio, narkotikų, kito žmogaus, azartinių lošimų ir t.t. Ilgainiui tampa sunkiau ir sunkiau išbūti su savimi ir jausti tai, ką jaučiame, dėl to bėgame nuo savęs ten, kur galime pamiršti savo vidinę tikrovę. Tačiau tai yra tik iliuzija, mes tik meluojame sau, nes pabėgimas yra tik laikinas ir galiausiai atnešantis daug žalos. Mes tampame priklausomi nuo išorinio stimulo, objekto, narkotinės medžiagos.

Dar viena savęs neigimo pasekmė – somatiniai negalavimai. Kai žmogus ilgai vengia susitikimo su savo jausmais ir savo tikrąja vidine tiesa, tuomet apie tai praneša ir kūnas. Įvairūs kūno negalavimai, kai tam nėra fiziologinio pagrindo, reiškia, kad tokiu būdu kūnas bando prisibelsti į mūsų sąmonę, kad mes pagaliau atkreiptume dėmesį. Negalavimų yra įvairiausių: galvos, skrandžio skausmai, skausmas bei dūrimo jausmas širdies plote (panikos atakų atveju), įtampa raumenyse, nugaros skausmai ir pan. Negalavimai, neturintys fiziologinio pagrindo, vadinami psichosomatinės kilmės.

Ką daryti?

Aš siūlau susitikti su tuo, nuo ko stengiamės bėgti. Susitikti tam, kad išsilaisvintume ir gyventume pilnavertį gyvenimą.
Kaip vyksta šis susitikimas?

Pirmas būdas: Užsimerkti, sutikti patirti tuos jausmus, kurie ateina ir atsiduoti tam.

Pirmiausia, be abejo, svarbu pastebėti, kokie jausmai kyla, tam gali pagelbėti dėmesingo įsisąmoninimo praktikos (angl. mindfulness). Emocijos ir jausmai atsiranda tada, kai mes atitinkamai interpretuojame situaciją. Priklausomai nuo interpretacijos mūsų organizme įvyksta tam tikri biocheminiai procesai, dėl kurių mes jaučiame fizinius pojūčius. Tad jeigu sunku suvokti, ką jaučiame, galime pradėti atkreipiant dėmesį į kūno pojūčius ir savęs paklausti, kokią informaciją tas pojūtis neša? Koks jausmas už to slepiasi?
Nepriklausomai nuo to, ar pavyko tiksliai įvardinti, ką jaučiame, ar ne, galime sau mintyse arba garsiai pasakyti “Taip, aš sutinku tai jausti, aš priimu šį jausmą, jis yra mano dalis”. Galime stovėti arba sėdėti, užsimerkti ir su iškvėpimu leisti jausmui persmelkti kiekvieną mūsų organizmo ląstelę, pajausti jį savo kūne, savo pojūčiuose ir stebėti jį, nesistengiant niekaip pakeisti. Tiesiog būti tame jausme be vertinimo, pasiduodant ir atsiduodant jam. Kartais mes bijome jausti tai, kas kyla, nes tikime, kad tas jausmas tęsis ilgai ir nesibaigs. Tai netiesa. Viskas praeina ir jausmai yra laikini. Jeigu atsiveriam jiems, po kurio laiko ateina palengvėjimas. Suvokiame, kad galime nustoti gintis nuo to jausmo ir tiesiog leisti jam būti. Kai leidžiame jausti bejėgiškumą, gėdą, kaltę ir kt., tai lyg pasakome “Taip” kažkuriai savo asmenybės daliai, kažkuriai, kuri taip ilgisi mūsų dėmesio ir kuri be galo nori būti integruota ir priimta. Gali būti, kad atrasite, jog po tuo bejėgiškumo, gėdos, kaltės jausmu slepiasi mūsų stiprybė, kurią atradus turime dar vieną vidinį resursą gyvenimui.

Antras būdas: Šokis su jausmu!

Kartais jausmas arba nerimas, susijęs su jausmo slopinimu ir išreiškimu, yra toks stiprus, kad mums sunku išbūti vienoje vietoje, tada galima tą jausmą išveikti judant, siūlau šokti.

Galima užsistatyti garsinį signalą po tam tikro laiko (pvz., 10 min.). Su muzika arba be jos atsistojame ant grindų, užsimerkiame ir sugrįžtame į savo kūną. Pastebime kvėpavimą. Leidžiame mumyse gyvenančiam jausmui ar jausmams išreikšti save per šį kūną. Stovėdami ramiai ir nukreipę dėmesį į savo kūną pradedame pastebėti ir jausti, kokio judesio jis nori, kokie impulsai sklinda, kokioje pozicijoje kūnas nori būti. Nėra jokių judesių apribojimų, nesistengiame atrodyti ar judėti “gražiai”, norime, kad mūsų kūnas būtų įrankis vidinei tikrovei pamatyti. Galime judėti ant žemės, galime šokinėti, galime netgi naudoti balsą, urgzti, niuniuoti, sakyti žodžius, rėkti, galime likti ramūs, jei tai yra tai, ko mūsų vidus nori. Bet koks judesys yra mūsų autentiškas buvimas tokiu, kokiu esame šią akimirką. Mes leidžiame sau pamatyti, pajausti to jausmo šokį, pripažįstame jo buvimą, stebime jį ir paleidžiame, atsiduodame jo tėkmei. Leidžiame savo kūnui mus nustebinti, judėti taip, kaip niekada nejudėjome.
Kai nuskamba signalas arba kai pajaučiame, kad jau užtenka, ramiai baigiame savo šokį. Jeigu norime, galime užsirašyti ką patyrėme į sąsiuvinį, tai gali padėti suprasti kas įvyko, gauti įžvalgų.
Šokis su savo jausmu padeda mums integruoti to jausmo patirtį į savo vientisą asmenybę. Bet koks nuneigimas savo asmenybės išraiškų skaldo mus ir veda į vidinį konfliktą.

Trečias būdas: Kalbėti apie tai.

Visuomenėje dažnai girdimas patarimas “išsikalbėk ir palengvės”. Tam pritaria ir neuromokslininkai, teigiantys, kad vien jausmo įvardijimas turi įtakos pokyčiams smegenyse. Jeigu jausdami pyktį mes gebame pasakyti garsiai “aš jaučiu pyktį”, tuomet yra aktyvuojamos priekinės smegenų sritys ir sumažėja migdolinio kūno, kurio viena iš funkcijų yra emocinės reakcijos, aktyvumas. Tad svarbu apie tai kuo nuoširdžiau pasikalbėti su žmogumi, su kuriuo mes jaučiamės emociškai saugiai - artimuoju, draugu, mokytoju.

Ketvirtas būdas: Rašymas.

Ekspresyvaus rašymo terapija gali padėti išventiliuoti stiprias emocijas ir jausmus tiesiog juos užrašius. Taip pat rašymas gali padėti geriau suprasti esamą situaciją ir galimus tolesnio elgesio variantus. Klinikinė psichologė Dr. Perpetua Neo teigia, kad užrašius savo mintis ir jausmus jie atrodo labiau apčiuopiami ir dėl to mes jaučiamės labiau gebantys tai kontroliuoti.
Kuo nuoširdesni būsime rašymo proceso metu, tuo daugiau naudos gausime iš šio užsiėmimo. Yra daugybė ekspresyvaus rašymo variacijų, pateiksiu keletą:

Įvykus situacijai, kuri jus stipriai emociškai sujaudino spontaniškai, aprašykite savo vidinę būseną kuo atviriau, be jokios cenzūros (šio rašto nereikės niekam rodyti, tai darote tik sau), išrašant visas kylančias mintis, jausmus apie esamą situaciją, žmones.

Kitas būdas yra aprašant situaciją remtis žemiau pateiktais klausimais:
1. Kaip keitėsi, keičiasi tavo jausmai įvykio, situacijos metu?
2. Kokios mintys tavo galvoje?
3. Kokius pojūčius savo kūne tu patiri?
4. Kaip šis įvykis pakeitė tavo požiūrį į save, kitus žmones, aplinkinį pasaulį? Ką šis įvykis reiškia tau?
Rašymas gali tapti kasdiene praktika, kai 20 min. rašote spontaniškai tai, kas vyksta jūsų vidinėje tikrovėje. Niekam nereikia rodyti šių užrašų (nebent norite), tai jus išlaisvins nuo mąstymo, kaip parašyti “gražiai” ir leis paliesti gilesnius ir tikresnius minčių ir jausmų sluoksnius.
Galite rašyti laišką sau arba artimajam (laiško neišsiųsite), išsakydami viską, kas guli ant širdies.

Susitikimui su savo vidiniu pasauliu, jausmais, mintimis yra įvairiausių būdų, tad linkiu bandyti ir atrasti savuosius, kurie labiausiai tiks prie jūsų asmenybės.

Paruošė HUMAN RACE SUPPORT

7 dalykai, kurių nedaro emociškai stiprūs žmonės

Mon, 05 Feb 2024 17:46:00 +0000

Visi esame tai praėję – tas momentas, kai mes nurimstame ir suprantame, kad emocijos ką tik paėmė viršų, ir pasielgėme taip, dėl ko dabar gailimės.

Nors tai yra natūralu, tokios patirties dažnumas turėtų paskatinti išmokti kontroliuoti emocijas ir jausmus. Kaip mes identifikuojame, priimame ir įveikiame emocijas, priklauso tik nuo mūsų. Neturime tapti savo jausmų įkaitais ir vergais, važiuodami nenuspėjamais emocinių aukštumų kalneliais, tačiau galime atsirinkti, ką daro emocijas kontroliuojantys žmonės, ir įtraukti tai į savo gyvenimą.

Štai ko nedaro emocijas kontroliuojantys žmonės:

Jie neignoruoja savo jausmų

Per dažnai mes galime suvokti, kad emocijos mus labai gąsdina, bet renkamės tai ignoruoti. O štai žmonės su emocijų kontrole neignoruoja savo jausmų. Kaip tik – jie atpažįsta savo emocijas ir supranta, kad jos turi tikslą ir kilmę. Užuot ignoravę savo jausmus, jie juda per sveiką jų suvokimą, priėmimą ir visa tai paleidžia .

Jie neneigia to, kaip kūnas reaguoja į emocijas

Kartais labai aišku, kaip emocijos netikėtai paveikia mūsų kūną. Natūralu, kad kai liūdime, galime verkti, kai esame laimingi – šypsomės. Tačiau emocijos ne visada taip matomos ir pastebimos. Žmonės, į emocijas žvelgiantys atidžiai, yra įvaldę tą meną suprasti bet kokius jausmų poveikius ir potyrius. Pavyzdžiui, kad stresas gali pasireikšti skrandžio sunkumu ar įsitempusiu žandikauliu, kad liūdesys sumažina energiją ir padidina mieguistumą ir pan.

Jie paprastai neatmeta emocijų, nepabandę su jomis susidoroti

Tie, kurie kontroliuoja savo emocijas, ne tik identifikuoja, kokios jos ir kaip veikia mūsų kūną, bet ir stengiasi jas suvokti. Emociškai stiprūs žmonės jas paleidžia, o ne stengiasi atstumti, kadangi supranta, kad paleidimo mechanizmo esmę užtikrins tik tų emocijų suvokimas bei perdirbimas. Be to, nustūmę jausmus į šalį, vis sugrįšite prie jų iš naujo.

Jie neignoruoja įtakos savo jausmams

Tiesa ta, kad neatsibundame tiesiog laimingi, liūdni ar pikti – šioms emocijoms kažkas turi duoti pradžią. O žmonės, mokantys kontroliuoti emocijas, visuomet atkreipia dėmesį į tai, kaip identifikuoti, kas sukelia jų emocinį atsaką. Tai svarbus žingsnis – ne atmesti emocijas, bet jas priimti ir paleisti.

Jie neignoruoja minčių, kurias patyrė prieš sukeltas emocijas

Žmonės supranta, kad iki tam tikro įvykio, kuris sukėlė emocijas, buvo tam tikrų minčių. Ir šitos mintys turėjo įtakos emociniam atsakymui. Jie suvokia, kad ne nutikimas iškelia emocijas, bet mūsų mintys apie tai sukelia tam tikrus jausmus.

Emocijas kontroliuojantys žmonės supranta, kad dauguma dalykų mūsų gyvenime yra nekontroliuojami, tačiau mintys, kurias patiriame prieš, per ir po nutikimų, gali būti kontroliuojamos. Su tokiomis žiniomis žmonės tvirčiau jaučiasi ir gali neigiamas emocijas pakeisti teigiamomis.

Jie neignoruoja emocijų sukelto elgesio pasekmių

Visi puikiai žinome, kokios pasekmės gali ištikti, jeigu pagauti emocijų pasielgiame vienaip ar kitaip. Žmonės, kurie kontroliuoja emocijas, stengiasi neignoruoti elgesio pasekmių, prisiimti atsakomybę, neverčia kaltės nutikimams, kitam žmogui... Jie puikiai suvokia, kad tai jų elgesys sukėlė tam tikras pasekmes, todėl stengiasi sukurti daugiau erdvės tarp jausmų ir veiksmų ateityje, kad situacija nesikartotų.

Jie stengiasi nekartoti nenaudingų emocinių patirčių

Emocijos gali kartotis, ir žmonės, kurie jas kontroliuoja, tai supranta. Jie mato, kad tam tikras įvykis sukelia vidines mintis, o tos vidinės mintys turi įtaką emocijomis. Jie mokosi, galbūt per nesėkmės ir klaidas, tačiau tik taip ilgainiui galima suprasti, ką daryti su tave ištikusiomis mintimis ir jausmais, kaip juos sudėlioti į vietas – sugriovę emocijų ciklą, jie jas kontroliuoja, valdo situaciją, o tai puikus kelias į sveikesnį ir laimingesnį gyvenimą.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Emocijos ir jausmai

Mon, 01 Jan 2024 17:06:00 +0000

Svarbu žinoti, kad kuo įvairesni yra žmogaus jausmai ir emocijos, tuo turtingesnė jo patirtis. Daugumai žmonių būtent jausmai yra pagrindinis informacijos apie pasaulį šaltinis. Svarbūs ir sudėtingi gyvenimo įvykiai – artimojo mirtis, ligos, santykių problemos, persikėlimas į kitą gyvenamąją vietą ir kt. – kelia stresą.

IS diagnozę visada lydi stiprus emocinis sukrėtimas. Tokia žinia priimama kaip didžiulis likimo smūgis, kurį patyrus sunku atsitiesti, susivokti staiga pasikeitusiame pasaulyje. Sutrikimas, nerimas, žlugusios viltys, ateities baimė, blaškymasis, patvirtinančių arba priešingai, paneigiančių išgirstą faktą nuomonių ieškojimas, prisiminimai visko, ką blogiausią esate girdėję apie gydytojo įvardytą arba iš kitų informacijos šaltinių sužinotą informacija apie ligą – tokia yra daugeliui pirmojo sąlyčio su sunkia liga patirtis.

Sumaištis, jausmų chaosas, daugybė „kodėl?“, „kas kaltas?“, „kas bus toliau?“, „ar tai praeis?“ bei instinktyvus nenoras patikėti tuo, kas įvyko. Tokius ar panašius jausmus išgyvena beveik kiekvienas, išgirdęs išsėtinės sklerozės diagnozę. Visos šios emocijos yra normali organizmo reakcija į ligą.

Tačiau mes visi skirtingai reaguojame į stresines situacijas ir visai įprasta, jeigu pradedame neigti ar ignoruoti ligą bei su ja susijusius gyvenimo pokyčius. Bet kuriuo atveju nėra teisingos reakcijos į diagnozę ir visos jaučiamos emocijos yra normali organizmo reakcija.

Baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys – tai tarsi tiltas tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk pasiekę vieną upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventumėme įvykusią nesėkmę ar praradimą. Dažnai liūdesį bandome nuslopinti; neretai ir mus mylintys žmonės nuoširdžiai gero mums linkėdami pataria „Neliūdėk, viskas bus gerai“. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems.

Joks žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali neigiamai veikti gyvenimo kokybę. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs.

EMOCIJŲ VALDYMAS

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl.

KĄ JAUČIAME IR KODĖL

Kai kurie žmonės bando slėpti tikruosius jausmus, kuriuos sukėlė žinia apie ligą. Tokiu būdu dažnai bandome įtikinti save ir aplinkinius, kad mums viskas gerai. Ilgainiui galime tiesiog nebeatskirti, kokie esame iš tikrųjų, o nenuoširdūs jaus-mai gali prie mūsų prilipti taip, jog nebesuprasime, ką iš tikrųjų jaučiame. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais.

Pavyzdys 1.

Ilgai laukiame eilėje pas gydytoją. Dažnai imame pykti, keiktis ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk eilė nepajudės greičiau. Kiekvienas, užėjęs pas gydytoją, nori, kad jam būtų skirta tiek laiko, kiek reikia. Kiekvienas sėdintis eilėje nerimauja dėl vienokių ar kitokių su sveikata susijusių dalykų. Gal tuomet verta nuraminti save? Galima paskambinti draugams arba pabendrauti su taip pat eilėje laukiančiais žmonėmis. Paprastai pas gydytoją registruojamasi iš anksto, todėl galima su savimi paimti knygą ar žurnalą. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipsite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta.

EMOCINIAI „SPROGIMAI“

Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio iš tikrųjų pykstame ar dėl kurio liūdime.

Pavyzdys 2.

Jums diagnozavo IS. Esate pasimetęs ir nuliūdęs, bet dar nesate tikras ar norite tuo pasidalinti su artimaisiais. Po kelių dienų artimieji pastebi, kad jums kažkas negerai. Iš pradžių tvardotės, dėl visko kaltindami tiesiog nuovargį ir įtemptą dieną darbe. Bet vidinė įtampa auga, kartu su ja susierzinimas ir pyktis. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dienos ar kelių. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ne vietoje padėtas daiktas ir pan. Artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

PATARIMAS. Sustabdykite mintis. Kai ims suktis neigiamų minčių sūkurys, šis būdas padės Jums „išmušti“ jas iš galvos. Tai reikia daryti iš karto, kai tik pajausite pirmą užuominą apie užsimezgančią neigiamą mintį. Mintyse garsiai surikite „Stop!” – taip pažadinsite patį save ir įsisąmoninsite galimybę neįklimpti neigiamų minčių pelkėje. Bus dar veiksmingiau, jeigu savo dėmesį nukreipsite kitur. Pasakykite sau „apie tai pagalvosiu rytoj” ir leiskite sau užsiimti kokia nors jums malonią veiklą.

MINTYS IR KŪNAS

Išgirdus diagnozę daugeliui atrodo, kad staiga jie nebekontroliuoja savo gyvenimo. Netgi, kai po pablogėjimo simptomai išnyksta, išsėtinės sklerozės nenuspėjamumas gali palikti psichologinį pėdsaką, pasireiškiantį jautrumu, nuotaikų kaita ir nerimu dėl ateities. Savo ruožtu jau pačios šios emocijos gali ženkliai pabloginti tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Žmogus tampa irzlus, jaučia įtampą, greitai pavargsta, sutrinka jo miegas ir atsiranda begalė kitų simptomų, kurie dažnai būna panašūs į ligos pablogėjimą. Tokiu būdu dažnas gali patekti į sudėtingą įvairių simptomų ratą ir jausti stiprų nerimą.

Nerimas – tai įprasta ir normali reakcija į naują arba stresinę situaciją. Nerimas – daugeliui mūsų gerai pažįstama emocija, kurią patiriame reaguodami į stresą ar pavojų. Kai stresas nėra nuolatinė būsena, jis mums netgi naudingas. Dėl stresinės būsenos imame geriau mąstyti, greičiau atrandame sprendimus, ilgiau išliekame budrūs ir esame pasiruošę reaguoti į pokyčius. Gyvenime nerimą yra patyręs kiekvienas žmogus. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės jaučia nerimą, kai reikia vykti į pokalbį dėl darbo, pasisakyti prieš auditoriją arba kai tenka kalbėtis su jiems reikšmingais žmonėmis.

Ką daryti jeigu nerimo priežastis yra išsėtinė sklerozė? Liga pati savaime žmogui kelia stresą – nauji kūno pojūčiai, skausmas, nežinia, baimė dėl ateities. Dėl to jaučiamas didelis diskomfortas, nepasitenkinimas, nusivylimas. O kur dar stresas, kurį kelia įvairios medicininės intervencijos, ligoninė… Žodžiu, situacijų, galinčių sukelti nerimą, apstu.

KAIP KŪNAS REAGUOJA Į NERIMĄ?

Daugelis mano, kad mūsų mintys mažai veikia kūną; panašiai kaip įpilti aliejų ir vandenį į vieną stiklinę – skysčiai nesusimaišys. Pasiaiškinkime, kaip šie skysčiai gali tarpusavyje bendrauti. Pasirodo, tam nereikia sudėtingų fizikinių ar cheminių reakcijų.

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo individualių savybių, su stresu tvarkosi skirtingai: vieni moka prisitaikyti, yra atsparesni, kitiems stresas greitai ima kenkti sveikatai, pradedama sirgti įvairiomis ligomis. Tačiau dažniausiai, lėtinis, nuolat patiriamas stresas visgi ima neigiamai veikti žmogaus organizmą bei psichiką. Žmogus jaučiasi išsekęs fiziškai ir emociškai; nors ir būna išsimiegojęs – nesijaučia pailsėjęs. Nuo pat atsibudimo jis dažnai jaučia nerimą, su kuriuo gyvena visą dieną.

Galimi stresoriai – priežastys nerimauti:

IS diagnozė
finansai
darbo išlaikymas
santykiai šeimoje
autoįvykis
netektis ir kt.

Galimos reakcijos į stresą:

Užsidarymas savyje
verkimas
vengimas tam tikrų situacijų ir / arba žmonių
darbų atidėliojimas
perdėta kontrolė
neigimas
jausmų ir emocijų slopinimas ir kt.

Jūsų kūno reakcija:

Nuovargis
kojų ir / ar rankų šalimas
greitas širdies plakimas
pagreitėjęs ir / ar apsunkintas kvėpavimas
virškinimo sutrikimai
nemiga
svaigulys
skausmas ir pan.

KĄ GALIME PADARYTI?

Įveikti nerimą – nelengva užduotis. Vis dėlto pasistengę galime išmokti kai kurių psichologinių technikų, kurios palengvins nerimo kontrolę. Jums reikės keleto dalykų:

pripažinti sau, kad nerimas iki tam tikro lygio yra normalus ir suprantamas
būti pasirengusiam kreiptis profesionalios pagalbos, kai pačiam nepavyks
išmokti keleto relaksacinių technikų ir reguliariai jas atlikti
stebėti ir analizuoti savo mintis, kurios sukelia nerimą
pasikalbėti su žmogumi, kuris anksčiau buvo panašioje stresinėje situacijoje
užsiimti malonia veikla, kuri nukreipia dėmesį nuo nerimastingų minčių
bendrauti su draugais ir artimaisiais
užsiimti relaksacija, medituoti
paprašyti profesionalaus psichologo ar psichiatro įvertinti Jūsų situaciją

PATARIMAS: Užsiimkite Jums malonia veikla. Maloni veikla padeda atitraukti dėmesį nuo ligos ir gydymo, mažina nerimą.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

10 mitų apie emocijas

Mon, 01 Jan 2024 16:46:00 +0000

Ar gerai suprantate savo emocijas? Filosofas F. Nyčė kartą pasakė, kad mes mažiausiai nutuokiame apie tai, kas yra arčiausiai mūsų. Emocijos yra visada šalia, nepaisant to, žmonės neretai jų nesupranta arba supranta ne taip, kaip turėtų. Štai keletas dažniausiai neteisingai interpretuojamų faktų apie emocijas.

10 mitų apie emocijas:

Jūs negalite pakeisti to, kaip jaučiatės. Emocijos – tai yra nuosprendžio forma. Emocijos kyla dėl asmeninių interpretacijų, o ne dėl paties įvykio, todėl tie asmeniniai įsitikinimai gali būti ir neteisingi. Skirtingi žmonės tą patį reiškinį gali interpretuoti kitaip. Tai reiškia, kad pakeitus požiūrį, galima pakeisti ir savo emocijas.

Emocijų negalima išreikšti žodžiais. Emocijos galima apibūdinti ir analizuoti. Tėvai ir mokytojai dažnai vaikų prašo savais žodžiais apibūdinti, kaip jie jaučiasi, kai jie yra nusiminę ir labai emocionalūs. Tyrimai rodo, kad pykčio apibūdinimas gali padėti išmokti save labiau kontroliuoti.

Emocijos – tai yra jausmai. Emocijos yra išprovokuojamos, jausmams reikia šiek tiek sąmoningumo. Emocijos – tai yra reakcija į kažką. Jas galima palyginti su niežuliu ar galvos skausmu, kurį galima numalšinti tablete nuo skausmo. Tačiau tai tik maža dalelė visoje jausmų skalėje.

Slopinamos emocijos vieną dieną prasiveržia. Nebūtinai, jeigu mokama nukreipti emocijas, jas kontroliuoti ir suvaldyti. Mes dažnai blokuojame pyktį ir baimę, pasitelkdami humorą. Humoras pašalina įtampą ir neigiamos emocijos dingsta.

„Aš tiksliai žinau, ką tu padarei, kad mane nuliūdinai“. Žmonės dažnai patys nesupranta savo emocijų. Pavyzdžiui, skyrybų atveju dažnai kyla pyktis ypač vyrams, kuriems ši emocija leidžia išlikti pasitikintiems savimi ir dominuojančioje pozicijoje. Tačiau iš tikrųjų po pykčio kauke slepiasi liūdesys, įžeisti jausmai, baimė – daug baisesnės ir skausmingesnės emocijos, kurias vengiama išreikšti.

Emocijos yra kvailos. Emocijos nėra priešingybė protui. Daugybė tyrimų parodė, kad emocijos reikalingos samprotavimui ir be jų būtų labai sudėtinga priimti kokį nors sprendimą. Emocinės reakcijos padeda kritiškai įvertinti įvykius praeityje ir priimti teisingesnius sprendimus.

Emocijos yra neracionalios. Iš tikrųjų būna visaip. Pavyzdžiui, pavydas yra neracionali emocija, nes jis kyla dėl įžeidumo. Sielvartas, netekus mylimo žmogaus, yra racionalus. Kaltė yra racionali emocija, nes yra susijusi su kitų žmonių interesais ir morale. Meilė – neracionali, jeigu žmogus myli, nors žino, kad negali to turėti, kraustosi iš proto ir beviltiškai siekia to, kas jam nepasiekiama.

Emocijos mums nutinka. Dauguma emocijų dažniausiai nėra kažkas, ko mes negalėtume kontroliuoti. Tai elgesio modelis, pasirinktas ir išbandytas ne vieną kartą. Pavyzdžiui, kai kurie pastebi, kad pyktis padeda įbauginti kitus, todėl leidžia sau supykti dėl menkiausių dalykų. Kai kurie renkasi būti liūdni, nes nori sulaukti užuojautos ir pan.

„Aš visada taip jausiuosi“. Paprastai emocijos yra trumpalaikės. „Karščiausia meilė sulaukia šalčiausios pabaigos“, – rašė net Sokratas. Emocijos užplūsta staiga ir veikia keletą minučių, o po to pamažu atslūgsta.

Nuotaiką sunku pakeisti. Daug mokslinių tyrimų pademonstravo, kad skirtingų veido išraiškų rodymas gali turėti tiesioginę įtaką emocinei žmonių būsenai. Budistai pataria skatinti save atpalaiduoti veido raumenis ir sušvelninti balsą, kad mūsų vidinė būsena sutaptų su išore ir nebeliktų pykčio.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Emocinė higiena: svarbiausios taisyklės

Mon, 01 Jan 2024 16:34:00 +0000

Žmogui būtina išmokti kontroliuoti savo psichinius krūvius ir emocijas, kitaip jam gali sutrikti sveikata.

Kodėl svarbu stebėti savo emocinę būseną? Neigiamos emocijos, pavyzdžiui, nuoskaudos, pyktis, pavydas ir panašios gali tapti ir fizinių, ir psichinių sveikatos sutrikimų priežastimi.

Žmonės, kurie nesugeba kontroliuoti savo emocijų, dažnai patenka į afekto būseną, priima neprotingus sprendimus ir atlieka neapgalvotus veiksmus. Be to, dažnas buvimas afekto būklės gali tapti šizofrenijos išsivystymo priežastimi.

Savo emocijų nekontroliuojantys žmonės negali užmegzti ir palaikyti darnių santykių su aplinkiniais. Psichologai tokiais atvejais duoda įvairių patarimų. Vieni mano, kad reikia slopinti emocijas, kiti įsitikinę, kad toks slopinimas tik pakenks sveikatai.

Tačiau egzistuoja ir dar vienas būdas – emocinė higiena, kurios esmė glūdi elgsenos, aplinkos ir paties gyvenimo kontrolėje. Tai reiškia, kad žmogus visada yra pajėgus pakeisti situaciją. Svarbiausia žinoti pagrindines emocinės higienos taisykles ir laikytis jų.

Mokykitės kontroliuoti savo emocijas!

1. Atsikratykite finansinių skolų ir neužbaigtų darbų, kuriuos nuolat atidėliojate, nes jie visada sukelia neigiamas emocijas. Tai padės sutaupyti resursų ir įgyti naujų jėgų kitiems svarbiems darbams ir reikalams.

2. Sukurkite namuose komforto ir jaukumo atmosferą. Net paprastas baldų perstatymas padės jums įsikrauti pozityvios energijos.

3. Padarykite taip, kad visada užtektų resursų ir laiko jūsų svarbiausiai veiklai, nepriklausomai nuo to, kuo užsiimate.

4 Venkite stresinių situacijų, nedarykite darbų, kurie jums nepatinka, nebendraukite su nemaloniais žmonėmis.

5. Sudarykite sąrašą tų dalykų, kurie sukelia jums dvasinę ar fizinę traumą ir atsiribokite nuo jų. Analogišku būdu kurkite santykius su aplinkiniais – nustatykite savo asmenines ribas ir paprašykite kitų nepažeidinėti jų, o prireikus griežtai jas apginkite.

6. Prisiminkite, kad sveikame kūne turi būti sveika siela. Užsiimkite sportu. Net pusvalandžio treniruotės per dieną užteks gerai formai palaikyti. Be to, reguliarus fizinis krūvis skatina malonumo hormonų išsiskyrimą ir apsaugo nuo streso.

7. Atlikite savo gyvenimo inventorizaciją. Su kuo norite bendrauti, kokia veikla užsiimti, kaip ilsėtis? Tai naudinga procedūra, padedanti teisingai paskirstyti laiką ir išteklius.

8. Žadinkite teigiamas emocijas – valios jėga arba specialiomis treniruotėmis.

9. Kelkite sau konkrečius tikslus ir stenkitės juos realizuoti. Tikslo turėjimas padės jums kontroliuoti emocijas, kai atsiduriate sudėtingoje situacijoje. Tikslo siekimas suteiks jums jėgų sunkumams įveikti.

10. Plėskite savo bendravimo ratą, apsupkite save įvairiais žmonėmis, ir gyvenimas taps įdomesnis.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Kaip paleisti užspaustas emocijas?

Fri, 17 Nov 2023 17:14:00 +0000

Užspaustos emocijos turi didelę galią nepastebimai mus kontroliuoti. Pasitelkite emocijų paleidimo technikas ir apsišvarinkite savo vidinį pasaulį.

Gamta mus apdovanojo natūraliais emocijų paleidimo mechanizmais – gebėjimu juoktis, verkti, rėkti, kalbėti, judėti ar miegoti. Pirmaisiais savo gyvenimo metais visi mokame emocijas paleisti itin lengvai, tačiau su amžiumi sustabarėjame.

Polinkis slopinti jausmus ir neišreikšti jų sveiku būdu dažniausiai kyla iš ankstyvųjų patirčių. Pavyzdžiui, kai augančiam vaikui nuolatos sakoma: „neverk“, „patylėk“, „nusiramink“. Arba kai jis patiria gėdą, baimę ar kaltę, bandydamas parodyti, kaip jaučiasi.

Žinoma, emocijų slopinimas yra neišvengiamas, ir kiekvienas žmogus įvairiose situacijose su tuo susiduria. Tačiau emocijos yra energija, kuri turi išsiveržti. Jei mes ilgą laiką slopiname ir užspaudžiame negatyvius jausmus – jie tampa tikru nuodu mūsų organizmui.

Užspaustos emocijos išsunkia jėgas, išderina, silpnina imuniteto funkcijas, didina nerimo, streso, depresijos lygį. Jos gali neigiamai paveikti savęs matymą ir vertinimą, santykius su aplinkiniais, inspiruoti perdėtą reaktyvumą ar destruktyvų elgesį stresinėse situacijose. Dėl užspaustų emocijų gali tapti sunku priimti įvarius gyvenimiškus sprendimus.

Klinikinė psichologė Beth Jacobs pabrėžia, kad laikas neišgydo užspaustų, neišgyventų emocijų. Tik leidę sau visiškai jas išgyventi, galime atsikratyti slegiančio, sekinančio emocinio krūvio.

Nuslopintos emocijos išlieka mumyse

Užspaustos emocijos gimsta tada, kai, užuot leidę sau išgyventi skaudžią patirtį, bandome nuvyti nemalonius jausmus darbu, valgymu, žalingais įpročiais ar bet kokia kita veikla, kuri nukreiptų dėmesį nuo nuoskaudų, kompensuotų emocinę naštą. Kai, jausdami nepasitenkinimą, nusivylimą, pyktį, pavydą ar liūdesį, pasirenkame į juos nereaguoti, apsimesti, kad jų nėra.

Somatinio patyrimo terapijos kūrėjas dr. Peteris A. Levine’as teigia, kad stresinėje situacijoje mumyse sukyla energija, kuri paruošia kūną reaguoti į grėsmę. Jei neleidžiame tai energijai išsilieti – pojūčiais, emocijomis, jausmais – ji lieka įstrigusi nervų sistemoje.

Taigi nuslopintos emocijos niekur nedingsta ir visai nesvarbu, ar jas patyrėme vakar susibarę su partneriu, ar ankstyvoje vaikystėje susikivirčiję su tėvais. Bėgimas nuo emocijų suteikia nebent laikiną palengvėjimą.

Ugdomojo vadovavimo trenerės Sylvijos Salow teigimu, jei absoliučiai neišgyvename savo užgniaužtų emocijų, jos išstumiamos į pasąmonę, kur turi dar didesnę galią paveikti mus.

Anot S. Salow, kaskart, kai pasirenkame nuslopinti savo emocijas ir nusisukame nuo jų, atveriame kelią savo protui projektuoti patirtas nuoskaudas į dabartį ir ateitį. Tuomet užspaustos emocijos neišvengiamai iškyla situacijose, kurios pasąmoningai primena patirtą nuoskaudą.

Emocijos gali sudegti per kelias minutes

Trumpalaikis emocijų slopinimas nėra kenksmingas, jei po kurio laiko sugrįžtame jas išgyventi, priimti ir paleisti. Dažnai taip ir įvyksta. Pavyzdžiui, kai pajutę liūdesį leidžiame sau išsiverkti, o susipykę su artimu žmogumi vienas kitam nuoširdžiai atleidžiame, atsiprašome. Kai praradę kažką svarbaus, išgedime, kol pasijuntame visiškai su tuo susitaikę.

Deja, neretai susidūrę su negatyviomis, intensyviomis emocijomis, jų tinkamai neišreiškiame ir nepaleidžiame. Dėl to, net ir praėjus mus sukrėtusiai situacijai, jaučiamės išsiderinę, tarsi nesavi. Kartais emocijas savyje laikome užspaudę taip ilgai, kad po kurio laiko net nebepastebime jas esant.

Geriausias būdas išlaisvinti negatyvias emocijas – leisti sau visiškai jas išjausti, išbūti su jomis neužsiimant pašaline veikla. Jei suteikiame galimybę emocijoms praeiti savo ciklą vos sukilus – jos sudega per kelias minutes, palikdamos malonų lengvumo pojūtį.

Tačiau kai mumyse yra įstrigusių, neišgyventų, sunkiai ištveriamų negatyvių emocijų ir jausmų, verta prisiminti emocijų paleidimo technikas.

Šios technikos gali padėti sumažinti patiriamą emocinį krūvį, išlaisvinti užspaustus jausmus. Praktikuodami jas galime nurimti, atsipalaiduoti, daug aiškiau suprasti save ir geriau valdyti savo elgesį. Paleisdami nebenaudingas emocijas, didiname savo energijos lygį, pasitikėjimą savimi, lengviau atrandame naujų tikslų, imamės pokyčių, kurie suteiktų daugiau džiaugsmo.

Emocijų paleidimo technikos

Kvėpavimas

Kvėpavimas yra glaudžiai susijęs su patiriamomis emocijomis. Kai jaučiame stresą, įtampą ar nerimą, dažniausiai pradedame kvėpuoti greitai ir negiliai, sulaikome kvėpavimą. Netaisyklingai kvėpuodami pabloginame savo būseną, o, sureguliavę kvėpavimą, galime sumažinti patiriamą stresą.

Kvėpavimo pratimai gali padėti paleisti savyje užgniaužtas emocijas. Sąmoningai valdydami ir stebėdami kvėpavimą, sugrąžiname protą į dabarties akimirką, atpalaiduojame kūną ir visa tai leidžia iškilti užspaustoms emocijoms į paviršių.

Norėdami išlaisvinti emocijas, galite naudoti įvairias kvėpavimo technikas. Svarbiausia pasirinkti sau malonią praktiką ir ją atlikti reguliariai. Kartais užtenka kelių minučių sąmoningo kvėpavimo, kad išsivaduotumėte iš sunkių emocijų liūno.

Vienas paprasčiausių būdų: atsisėskite taip, kad jūsų nugara būtų tiesi, užsimerkite. Pradėkite lėtai, giliai kvėpuoti per nosį, įkvėpdami į pilvo sritį. Įprastai negatyvias emocijas (pyktį, liūdesį, pavydą ir kt.) galime pajusti tam tikrose kūno srityse kaip skausmą, spaudimą ar tempimą. Pabandykite atrasti, kurioje vietoje jaučiate emocinį krūvį. Įsivaizduokite, kad su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu vis labiau atpalaiduojate tą vietą, pašalinate įtampą iš savo kūno. Galite nusistatyti laikmatį ir sąmoningai kvėpuoti 5–10 minučių.

Po kvėpavimo pratimų atkreipkite dėmesį į savo kūno pojūčius, leiskite sau išjausti visas sukilusias emocijas, pabūti ramybėje.

Rašymas

Rašymo terapija – daugumai lengvai prieinamas metodas. Tam nereikia įvaldyti plunksnos ar turėti puikius rašymo gebėjimus. Užsiimant terapiniu rašymu, svarbiausia – pasiduoti minčių tėkmei.

Pasak terapeutės Elizabeth Sullivan, terapinio rašymo metu mes tarsi kalbamės su savimi ir esame visiškame dabarties momente, tad galime geriau suprasti, ką galvojame ir kaip jaučiamės.

E. Sullivan teigimu, terapinis rašymas taip pat padeda atkurti proto, kūno ir dvasios ryšį. Išrašydami ranka tai, kas yra mūsų mintyse, įkūnijame vidinę patirtį. Tokiu būdu sumažiname emocinį krūvį, tampame įgalūs paleisti negatyvias mintis ir emocijas ar bent atrasti vertingų įžvalgų, kurios padėtų jas valdyti.

Vienas populiariausių terapinio rašymo metodų emocijoms paleisti yra vadinamasis laisvas rašymas arba „ryto puslapiai“. Jo esmė – į tuščią popieriaus lapą rašikliu išrašyti viską, apie ką galvojame, kaip jaučiamės. Tai gali būti tiek abstrakčios mintys, tiek detalus įvykių, emocijų, jausmų aprašymas. Rašykite apie tai, kas tuo metu jus trikdo, erzina, liūdina – tai gali būti susiję su sveikata, darbu, finansais, santykiais ar bet kuria kita sritimi.

Rašant nereikėtų galvoti apie sakinių struktūrą, gramatiką, minčių logiką ar stilių. Svarbu tai daryti visiškai necenzūruojant, neribojant savęs, leidžiant natūraliai lietis mintims. Dažniausiai rekomenduojama šiai terapijai skirti 15–20 minučių arba rašyti tol, kol mintys ištuštėja. Po praktikos prirašytus lapus patariama sunaikinti (sudeginti, suplėšyti ir pan.), jų neskaityti.

E. Sullivan priduria, kad nereikėtų nerimauti, jei išrašome itin nepriimtinas, gąsdinančias mintis – daug naudingiau jas pripažinti, negu visai apie jas negalvoti, išstumti iš savęs. Tai gali būti raktas, kaip paleisti užspaustas emocijas.

Taip pat galite parašyti nuoširdų laišką praeities sau – ankstesnei savo versijai, kuri liūdėjo, pyko, buvo įskaudinta ar įžeista. Rašykite taip, lyg būtumėte geriausias savo paties draugas. Parodykite kitą medalio pusę, pagirkite, paskatinkite. Padėkokite už tai, ką teko patirti, ko išmokti.

Gali būti naudinga aprašyti ir praeityje patirtus emocinius išgyvenimus, santykius su tėvais arba šiandienio savo gyvenimo patirtis, jausmus, situacijas, kurios trukdo jaustis gerai.

Pasak mokslininkų Jameso W. Pennebakero ir Cindy K. Chung, kai žmonės savo emocines patirtis išreiškia jas išrašydami, jiems nebereikia jų slopinti, o jutiminės patirties įžodinimas paveikia suvokimą apie patirtus įvykius. Pasidaro lengviau paleisti emocinį krūvį ir su laiku priimti jį sukėlusią situaciją.

Judėjimas

Bet kokia fizinė veikla skatina laimės jausmą keliančių hormonų endorfinų išsiskyrimą smegenyse, o judėjimo metu pakilusi kūno temperatūra sumažina fizinį emocinio krūvio pojūtį. Po fizinės treniruotės – ar tai būtų bėgimas, svorių kilnojimas, ar ilgas pasivaikščiojimas – labiau atsipalaiduojame ir galime ramiau vertinti tai, kas kelia stresą.

Ugdomojo vadovavimo trenerė S. Salow tikina, kad užspaustos emocijos yra mūsų kūnuose įstrigusi energija, kurią galime išlaisvinti sąmoningai judėdami. Nuo įprastos fizinės treniruotės sąmoningas judėjimas skiriasi tuo, kad jo metu siekiame išlaikyti kūno, proto ir dvasios ryšį, atidžiai stebime savo mintis ir kūno pojūčius.

Sąmoningu judėjimu galime užsiimti tiek vaikščiodami, tiek atlikdami tempimo pratimus. Svarbiausia – įdarbinti visą kūną ir turėti tikslą paleisti emocijas.

Pavyzdžiui, galite išbandyti intuityvaus judėjimo šokį. Raskite vietą, kur būsite netrukdomi, užsimerkite ir pradėkite judėti pagal muzikos ritmus ar širdies balsą. Judėkite be jokios struktūros, natūraliai ir laisvai, leisdami savo kūnui jus vesti į judesio kelionę. Stebėkite savo pojūčius, giliai kvėpuokite.

Galite suktis, šokinėti, kratytis, su kiekvienu iškvėpimu išleisti garsus, dūsauti ar rėkti. Judesiais įkūnykite patiriamas negatyvias emocijas ir įsivaizduokite, kaip jas paleidžiate. Negalvokite apie tai, kaip atrodote, kad ir kaip iš pradžių jaustumėtės keistai, nepatogiai ar kvailai. Judėkite tol, kol pasijusite visiškai išsikrovę.

K. Vincent tikina, kad sąmoningai judėdami savo kūne sukuriame saugią erdvę susikaupusioms emocijoms paleisti. Sąmoningas judėjimas taip pat padeda pažadinti vidinę energiją, kūrybiškumą, atpalaiduoti kūno įtampą.

Meditacija

Meditacija ugdo gebėjimą išbūti jaučiant diskomfortą, nesusitapatinant su juo. Meditacijos praktikų metu, būdami visiškoje ramybėje ir tyloje, koncentruodamiesi į kvėpavimą ar tiesiog stebėdami mintis, kūno pojūčius, mokomės atpažinti ir transformuoti negatyvias emocijas. Reguliariai medituodami, galime atrasti giliai savyje užspaustas emocijas ir po truputį jas iš savęs išleisti.

Anot emocinio įgalinimo trenerio Danielio Dzikowskio, nebūtina turėti meditavimo patirties, kad pavyktų šia praktika išsilaisvinti iš emocijų. Tereikia susikurti tylią ir atpalaiduojančią erdvę, patogiai, tiesiai atsisėsti, užsimerkti ir leisti mintims tekėti natūralia vaga. Šitaip galime pasiekti gilaus atsipalaidavimo būseną, kurioje emocijų paleidimo procesas įvyksta saugiai ir lengvai.

4 žingsniai ramybės link

Emocinio įgalinimo treneris D. Dzikowskis rekomenduoja išbandyti keturių žingsnių meditaciją, skirtą negatyvioms emocijoms paleisti.

1 žingsnis. Sąmoningumas

Susitelkite į savo būseną ir atsakykite į klausimą: kokia situacija, žmogus ar kitas stresą keliantis veiksnys sužadino jumyse negatyvias emocijas? Kaip tai nutiko? Kas už tai atsakingas? Prisiminkite, kad visi nemalonūs pojūčiai, emocijos ar jausmai kyla iš jūsų pačių. Ramiai stebėkite, kaip jūsų protas bando atsakomybę už patiriamas emocijas perkelti į išorę.

2 žingsnis. Priėmimas

Priimkite visus šiuo metu patiriamus jausmus, emocijas ir jų sukeliamus kūno pojūčius. Nenuvertinkite, nenuneikite jų. Priimkite juos kaip vienodai svarbius, kaip jūsų dabartinės būsenos dalį. Natūralu, jei meditacijos metu jaučiate pasipriešinimą (raumenų įtampą, nuovargį ar dar kažką), tačiau su tuo reikėtų susitaikyti ir priimti dabartinę akimirką tokią, kokia ji yra.

3 žingsnis. Leidimas

Ramiai sėdėdami ir stebėdami tai, kas vyksta jumyse, leidžiate pasireikšti visoms emocijoms ir jausmams, kurie yra jūsų patirtyje. Išlikite atviras, nevertinkite ir neteiskite to, kas vyksta šią akimirką.

Leiskite savo emocijoms stiprėti arba silpnėti ir stebėkite jas tarsi iš kito žmogaus perspektyvos. Stebėtojo pozicija leidžia neprisirišti prie istorijos, kurią priskyrėte tam tikrai emocijai, ir padeda žvelgti į patiriamas emocijas objektyviai. Leisdami emocijoms cirkuliuoti, geriau suprantame, dėl kokių priežasčių jos mumyse kyla.

4 žingsnis. Paleidimas

Paskutinio žingsnio etape emocinis paleidimas įvyksta automatiškai – jums nereikia nieko daugiau daryti. Sąmoningumas emocijų atžvilgiu, jų priėmimas ir leidimas sau jas išgyventi padeda natūraliai paleisti emocijas. Tai, kad jau paleidote emociją, atpažinsite iš padidėjusio laimės, džiaugsmo pojūčio arba tiesiog proto ramybės.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

20 netikėtų faktų apie emocijas

Fri, 17 Nov 2023 16:58:00 +0000

Emocijos mums dirba nepastebimai – jos „paleidžia“ kognityvinius procesus, fizinius pojūčius, veikia mūsų elgseną.
Emocijos – pati stipriausia motyvacija. Būtent jos valdo mūsų išgyvenimo, dauginimosi instinktus, veikia bendravimo būdą ir moralinius įsitikinimus.
Vyrai jaučia tas pačias emocijas kaip ir moterys, tačiau esame sociumo mokomi tas emocijas išreikšti skirtingai.
Egzistuoja keli šimtai emocijų. Ir tai tik tos, apie kurias mes tiksliai žinome. Vadinasi, jų gali būti ir gerokai daugiau, tiesiog neidentifikuotų.
Yra 7 bazinės emocijos: pyktis, liūdesys, baimė, nuostaba, pasišlykštėjimas, susižavėjimas ir laimė.
Laimės emocijoje telpa daugiausia. Kodėl? Todėl, kad ji gali reikšti ir susižavėjimą, ir euforiją, ir pasitenkinimą, ir džiaugsmą bei begalę kitų jausmų.
Tam, kad išreikštumėme savo emocijas, gamta mus apdovanojo 43 raumenimis, kurie atsakingi už mimiką.
Emocijos gali tęstis nuo kelių sekundės dalių iki kelių minučių. Neigiamas emocijas jaučiame ilgiau nei teigiamas.
Nuotaika tęsiasi dar ilgiau nei emocija. Nuotaika mus gali persekioti nuo keliolikos minučių iki kelių dienų ir daugiau. Be to, ji veikia tą būseną, kuria mes patiriame emocijas. Pavyzdžiui, jeigu jūsų nuotaika nekokia, įtūžis privers kraują „virti“ kur kas stipriau nei įprastai.
Emocijos turi įtakos vegetatyvinei nervinei sistemai, kuri kontroliuoja bazines kūno funkcijas, pavyzdžiui, virškinimą, kraujotaką, kvėpavimą ir seksualinį potraukį.
Emocijos yra universalios. Tai, kaip mes išreiškiame veidu ir mimika emociją, niekuo nesiskiria nuo kitų etninių grupių ar kitų šalių gyventojų. Tiesa, kas jas sukelia turi skirtingą prigimtį.
Meilė – tai ne emocija. Tai būsena, kurios metu mes galime patirti begalę jausmų – džiaugsmą, liūdesį, gailestį, pyktį...
Mes galime keisti savo emocijas, jas pamiršti, interpretuoti savaip, pakeisti reikšmę ir net reakciją į tam tikrus jausmus.
Sąmoningumas – tai raktas į viską. Kuo anksčiau jūs pažinsite emocijas, tuo daugiau surasite būdų, kaip su jomis susigyventi. Tam, kad suprastumėte, kaip dirba pasąmonė, išbandykite dvasines praktikas, meditaciją.
Jeigu ilgai imituosite vieną ar kitą emociją, tarkime, pasišlykštėjimą ar pyktį, jus greitai tokie potyriai apims iš tikrųjų.
Emocinis intelektas ne ką mažiau svarbus nei mūsų protiniai gebėjimai. Pavyzdžiui, pagal statistiką, 85 proc. jūsų gaunamų finansinių įplaukų priklauso nuo lyderio savybių, gebėjimo bendrauti, diskutuoti, ir tik 15 proc. susiję su erudicija.
Tik 1 proc. žmonių gali slėpti savo emocijas nuo aplinkinių.
10 proc. žmonių nežino, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Toks „sutrikimas“ vadinasi aleksitimija. Dėl šios disfunkcijos žmogus negali aprašyti, įvardinti savo emocijų, atskirti vieno jausmo nuo kito ir suprasti aplinkinių jausmų.
Žmonės, kurie susižavėję botokso injekcijomis, dažnai atrodo bejausmiai, kadangi šis raukšlių žudikas paralyžiuoja veido raumenis. Tačiau tai nėra tiesa – jie ir toliau išlieka emocingi.
Jūsų mintys apie teisingumą, įsipareigojimus, jėgą, gerumą yra išreiškiamos tokiomis emocijomis kaip kančia, dėkingumas, sutrikimas, baimė. Šie jausmai žmoguje vystėsi per tūkstančius metų, todėl moralė tikrąja to žodžio prasme įsikūnija jame.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Emocijos turi padėti mąstyti, o mintys – padėti valdyti emocijas

Mon, 06 Nov 2023 18:07:00 +0000

Ar kartais jaučiatės taip, tarsi gyventumėte mechaniškai atlikdami veiksmus? Ar dažnai elgiatės taip, tarsi viskas būtų gerai, nors iš tiesų jaučiatės vieniši ir atkirsti nuo gyvenimo? Net jei gyvenate gerai, gal jaučiate, kad kažko trūksta, kad būtumėte laimingi? Jei taip, galbūt kenčiate vaikystėje patirtos emocinės nepriežiūros pasekmes.

Emocijų paskirtis ir vertė

Emocijos mūsų visuomenėje deramai neįvertinamos. Dažnai į jas žiūrima kaip į trikdžius. Neretai emocijoms apibūdinti vartojami tokie žodžiai kaip „sentimentalumas“, „seilėjimasis“ ar „verksmingumas“. Emocijos dažnai laikomos vaikiškomis, nevyriškomis ar būdingomis silpniems žmonėms. Jos vertinamos kaip intelekto priešingybė. Esame linkę manyti, kad protingi žmonės nėra emocionalūs, o emocionalūs žmonės nėra protingi. Tikrovėje protingiausi žmonės yra tie, kurie pasitelkia savo emocijas tam, kad šios padėtų mąstyti, ir kurie naudoja savo mintis tam, kad valdytų emocijas. Svarbiausia emocijas naudoti tinkamai ir harmoningai. Įsiklausykite, ką sako jūsų jausmai, ir tada galvokite, kaip elgtis, kad pagerintumėte savo dabartinę situaciją, gyvenimą ar jus supantį pasaulį.

Daugelis vertingiausių mokslinių atradimų buvo padaryti dėl to, kad tam tikras mokslininkas aistringai domėjosi konkrečia sritimi. Pavyzdžiui, mokslininko entuziazmą gali skatinti sielvartas arba noras rasti būdą, kaip padėti sergančiam artimajam. Dauguma sėkmingų žmonių vadovaujasi jausmais.

Emocijos yra būdas, per kurį kūnas bendrauja su mumis ir skatina mus daryti tam tikrus veiksmus.

Neuromokslininkai nuodugniai ištyrė evoliucinę žmogaus smegenų raidą. Žmonių gebėjimas jausti emocijas išsivystė milijonus metų anksčiau nei gebėjimas mąstyti. Žmogaus emocijos atsiranda limbinėje sistemoje, esančioje giliai po smegenų žieve – ta smegenų dalimi, kurioje kyla mintys. Taip išeina, kad mūsų jausmai yra svarbesnė savasties dalis nei mintys. Jie yra fiziologinė žmogaus kūno dalis, visai kaip nagai ar keliai. Emocijų neįmanoma ištrinti ir atsižadėti, lygiai kaip negalima sunaikinti ir nepaisyti alkio ar troškulio, alkūnių ar ausų spenelių.

Kodėl emocijos apskritai atsirado? Kartais, ypač emociškai apleistiems žmonėms, jos atrodo kaip našta. Argi nebūtų geriau, jei nereikėtų liūdėti dėl konflikto su draugu, pykti dėl to, kad kas nors užlindo prieš mus kelyje, ar nerimauti prieš pokalbį dėl darbo? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mums būtų lengviau, jei nereikėtų viso to jausti. Tačiau, mano įsitikinimu, jei neturėtume emocijų, gyvenimas nebūtų geresnis. Tiesą sakant, be jų iš viso nebūtų galima gyventi. Emocijos būtinos išgyvenimui. Jos nurodo, kada mums gresia pavojus, kada reikia bėgti, kada kovoti ir už ką verta kovoti. Emocijos yra būdas, per kurį kūnas bendrauja su mumis ir skatina mus daryti tam tikrus veiksmus. Pateiksiu keletą pavyzdžių apie kai kurių emocijų paskirtį.

Baimės skatina bėgti. Jos funkcija – savisauga.
Pyktis verčia kovoti. Jo funkcija – savigyna.
Meilė skatina rūpintis sutuoktiniu, vaikais ir kitais žmonėmis.
Aistra skatina daugintis, kurti ir išradinėti.
Nuoskauda verčia taisyti situaciją.
Liūdesys praneša, kad prarandame kažką svarbaus.
Užuojauta skatina padėti kitiems.
Pasibjaurėjimas ragina kažko vengti.
Smalsumas skatina tyrinėti ir mokytis.

Supratote, ką norėjau pasakyti. Visos emocijos turi paskirtį. Jos yra neįtikėtinai naudingos priemonės, padedančios mums prisitaikyti, išgyventi ir klestėti. Emociškai apleisti žmonės buvo išmokyti stengtis ištrinti, paneigti, nustumti į antrą planą, o kai kuriais atvejais net gėdytis šios neįkainojamos integruotos grįžtamojo ryšio sistemos. Kadangi tokie žmonės nesiklauso savo emocijų, jie atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei kiti. Atstumdami šį gyvybiškai svarbų informacijos šaltinį, tampate pažeidžiami ir, tikėtina, mažiau produktyvūs. Dėl to taip pat pasidaro sunkiau patirti visavertį gyvenimą.

Vis dėlto emocijos ne tik skatina mus ką nors daryti. Jos taip pat padeda kurti savitarpio santykius, suteikiančius gyvenimui gylio ir spalvų, dėl kurių jis tampa vertingas. Manau, kad būtent minėtas gylis ir spalvos yra geriausias atsakymas į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė. Emociniai ryšiai su kitais žmonėmis padeda mums išvengti tuštumos jausmo ir egzistencinio nerimo.

Kai atpažįstate ir įvardijate jausmus sau pačiam ar kitam asmeniui, jūs perimate vairą ir nuspaudžiate akceleratorių.

Jausmų atpažinimas ir įvardijimas

Prisimenate Kalą – aleksitimijos pavyzdį iš antro skyriaus? Viena iš didesnių Kalo problemų buvo ta, kad jis visiškai nenutuokė apie savo paties emocijų egzistavimą. Tai tam tikru mastu (nors ne visada taip žymiai) tai būdinga visiems emociškai apleistiems žmonėms. Galbūt prisimenate, kad Kalo neišreikšti, užspausti jausmai kunkuliuodavo jo viduje ir prasiverždavo tik pykčio ir susierzinimo pavidalu.

Dėl emocijų nustūmimo į antrą planą ar ignoravimo gali nutikti daug įdomių dalykų. Emocijos gali:

virsti fiziniais simptomais, tokiais kaip virškinamojo trakto sutrikimai, galvos ar nugaros skausmai;
pavirsti į depresiją, sukelti valgymo, miego, atminties, susikaupimo ar socialinės izoliacijos problemų;
išsekinti jėgas;
sukelti pykčio protrūkį atsitiktiniu metu arba dėl menkniekio;
sustiprinti nerimo ir (arba) panikos priepuolius;
išlaikyti jūsų draugystes ir santykius paviršutiniškus ir palyginti negilius;
versti jus jaustis tuščius ir nepatenkintus savo pasiekimais;
skatinti abejoti gyvenimo tikslu ir verte.

Pirmasis žingsnis, kurį reikėtų padaryti norint užkirsti kelią (arba sukliudyti) bet kuriam iš minėtų dalykų, yra išmokti atpažinti savo jausmus ir išreikšti juos žodžiais. Atrodo, kad pasakyti „man liūdna“, „esu nusivylęs“ arba „tu mane įskaudinai, kai taip pasielgei“, yra kažkas kone stebuklingo. Kai atpažįstate ir įvardijate jausmus sau pačiam ar kitam asmeniui, jūs perimate vairą ir nuspaudžiate akceleratorių. Paimate kažką iš savo vidaus ir perkeliate į išorę. Nežinomą darote žinomu. Prisiimate atsakomybę. Ir kiek galėdami išnaudojate vertingus išteklius – savo emocijas, savo gyvenimo degalus.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

Mon, 06 Nov 2023 17:33:00 +0000

Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų – neįmanoma, o ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys – tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, – staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems. Joks kitas žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena.

Pavyzdžiui, aš pažįstu nerimastingų moterų, kurios, vos išleidusios vyrą ir vaikus per duris, ima paniškai nerimauti, kad jiems kas nenutiktų. Tokia moteris skambina artimiesiems po keliolika kartų per dieną tam, kad nuslopintų savo nerimą. Tačiau bandydama kontroliuoti padėtį, kuri nuo jos nepriklauso, ji ne tik nenusiramina pati, bet ir išerzina kitus. Svarbu tai, kad tokiais negimstame. Tokio emocijų reiškimo būdo išmokstame, arba jis susiformuoja dėl kažkokio įvykio. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali peraugti į afektą. Tokias stiprias emocijas jaučiantis žmogus gali neprisiminti, ką daro, o tai jau būtų tiesiog pavojinga. Jei kalbame apie sveikai emocionalius žmones – reikšdami savo jausmus, jie visada gali sustoti. Jei žmogus stipriai reiškia jausmus, neatsižvelgdamas į aplinką, pasekmes, – jis tai renkasi pats, sąmoningai ir, turbūt, kažką iš to gauna.

Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Tarkim, europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji – emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama – „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi – ne. Šį požiūrių į tas pačias emocijas skirtumą puikiai atspindi amerikiečių atliktas eksperimentas. Jo dalyviai buvo prašomi įvertinti vyrų ir moterų reakciją, kai atėję prie savo automobilio, jie randa mašiną apiplėštą. Moters reakcijai buvo priskiriamas pernelyg didelis reagavimas ir isteriškumas. Vyrų reakcija, nors buvo tokia pati, buvo vadinama „natūralia tokioje situacijoje“ .Tai yra, – moteris buvo vertinama kaip asmenybė, o stereotipas lėmė, kad ji buvo tapatinama su isterike. Tuo tarpu vyro reakcija buvo suverčiama situacijai, neva tokiomis aplinkybėmis visi taip elgtūsi. Lietuvoje vis dar vyksta vadinamoji maskuinizacija, agresyvaus stipraus vyro kultas. Moteriai pas mus leidžiama jausti viską, tačiau ir vertinami jos jausmai žymiai mažiau, nei vyro.

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Gink Dieve, tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, – tradicinė šeima. Po vakarienės vaikai pabėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusios dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Dažnas atvejis, kai demonstruojame jausmus, kurių nėra, ar specialiai išryškiname kažkokią savo emociją. Nors patys sau nesame linkę prisipažinti, taip mes manipuliuojame jausmais, siekdami naudos ar bandydami kažkam patikti. Mes šypsomės darbe, tačiau tai darome dėl stereotipų, – kad patiktume viršininkui ar klientui. Ilgainiui nenuoširdūs jausmai gali prie mūsų prilipti taip pat, kaip prie amerikiečių – jų nenykstanti dirbtina šypsena. Bet juk taip galime paprasčiausiai nebeatsirinkti, kokie esame iš tikrųjų. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais. Tokiu atveju kartais tenka kreiptis ir į specialias metodikas taikančius specialistus.

Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, – mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės. Pavyzdžiui tokia situacija. Mama pyksta. Mažas vaikas klausia, – tu pyksti? Mama sako, – ne, aš nepykstu. Ir vaikas, kuris mokosi jausmų, nebesupranta. Iš to, kaip jis jaučia mamą, ką mato iš jos išraiškų, jam atrodo, kad ji pyksta, tačiau mama tą jausmą nuneigia. Vaikas susidaro sau nuomonę, kad tai nėra pyktis ir išmoksta pats nepripažinti savo pykčio, išstumia jį. Taip atsitinka dėl to, kad mama neadekvačiai vaikui išsako savo būseną. Jai reikėtų pasakyti, – taip, aš pykstu. Tuomet vaikas galėtų suformuoti tinkamą pykčio suvokimą. O kitaip vaikas supranta, kad pykti negalima ir išmoksta slopinti tą pyktį.

Aišku, tai, kad skatinu neslopinti emocijų, nereiškia, kad jas reikia reikšti bet kaip. Siautėdami dėl vaiko paberto cukraus ar paskambinti pavėlavusio draugo, turbūt, nedaug tepasieksime. Nes nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, – būtina. Nes kitaip ne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtę, uždari ir nesuprantami.

Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, – kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. – kaip mes parodom tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas – subjektyvus, sąmoningas jausmas. Yra žmonių, taip tobulai išmokusių slopinti emocijas, kad jie iš tiesų jų nebejaučia. Klausiu, – ką jauti? O jis man sako, – nieko, jaučiuosi normaliai. Tačiau, kas yra norma jam? Svarbu suprasti, kad jausmai, tarsi mozaikos gabalėliai papildo ir lavina mūsų asmenybę. Kiekviena emocija, jei ji išjausta, gali mus praturtinti. Juk kažko netekę, kažką ir įgauname. Visgi neretai žmonės skundžiasi, kad dėl nevaldomų, stiprių emocijų jie kenčia. Labai lengvai įsiaudrinantiems ir įsiplieskiantiems noriu tvirtai pasakyti, – jūs patys renkatės, ką ir kiek jausti. Emocijas įmanoma ir būtina kontroliuoti, kitaip jos gali tapti didžiausiu jūsų pačių priešu. Tad jei skundžiatės, kad negalite suvaldyti jausmų, susimąstykite. Galbūt reikšti vienokį ar kitokį jausmą būtent taip jums yra naudinga? Gal taip tikitės gauti daugiau meilės ar užuojautos? Jei nerandate atsakymo, tuomet kai jaučiate, kad emocijų banga ir vėl kyla, sustokite ir paklauskite savęs, ką iš tiesų jaučiate. Iš tiesų, jei sugebate įvardinti, kad pykstate, galima įtarti, kad paties pykčio jau nėra arba jis mažėja. Protas suvokė, kas su žmogumi darosi, vadinasi, emocijos valdomos. O jei jaučiate, kad emocijų per daug, – geriau atsitraukite, nekalbėkite, nespręskite ginčo, juk šūkauti vienas ant kito – visiškai nekonstruktyvu. Su emocijomis susijusios ir mintys. Neišreiškiant emocijų, ar jaučiant negatyviąsias, dažnai prisigalvojame neigiamų minčių: kad esame nemylimi, niekam nereikalingi, nesuprasti. Tiesa, tai susiję ir su savęs vertinimu, emocijas slopinti ar neadekvačiai reikšti yra linkę save nuvertinantys žmonės.

Kad mūsų emocijos būtų tokios pat harmoningos, kaip Bacho akordai, svarbu jas suprasti, laiku išreikšti ir su jomis susidraugauti. Pasinaudokime tuo, kad mūsų protas susijęs su išorinėmis reakcijomis. Nuoširdžiai šyptelėję, pasitempę, pakėlę galvą, eidami ryžtingu žvilgsniu siųsime smegenims impulsus ir po truputį keisime savo vidų. Na, o jei dar nepamiršime save pagirti, įsigysime akvariumą ar pasisodinsime gėlių, kurias laistydami norom nenorom atsipalaiduosime, mūsų emocijos vaivorykštės spalvomis nuspalvins mūsų ir artimųjų gyvenimus.

Paruošė Tomas Kregždė
dėl HUMAN RACE SUPPORT