HUMAN RACE SUPPORT - Homofobija

Pavojingas homofobijos poveikis jauniems žmonėms

Sun, 18 Feb 2024 06:30:00 +0000

Lietuvoje šiais metais nebus priimti įstatymai prieš LGBTQIA diskriminaciją mokyklose.

Deja, po šimtmečius trukusių anti LGBTQ nuotaikų tokie argumentai tęsiasi. Kaip visas šis politikavimas paveikia atitinkamus studentus? Kiek tai iš tikrųjų svarbu naujos kartos jaunimui?

Na, o homofobija mokyklose gali būti gyvybės ar mirties klausimas.

Kas yra homofobija?

Diskriminacija, apibrėžiama kaip neteisingas ar žalingas elgesys, yra problema, kuri paveikia žmonių grupes dėl tam tikro būdingo bruožo. Paprastai tai kelia galvą kaip veiksmai ir požiūris prieš moterų ar spalvotų žmonių gerovę, tačiau paliečia ir kitas grupes.

Homofobija yra specifinė diskriminacijos rūšis, kuri paveikia LGBTQIA žmones arba žmones, kurie suvokiami kaip priklausantys šiai grupei. Nors kai kurie ginčijasi dėl problemos pavadinimo (teikdami pirmenybę, pavyzdžiui, „heteroseksizmui“), neabejotina, kad tai rimta problema, paveikianti didelę gyventojų dalį – tyrimų duomenimis, apie 10 proc.

Būkime konkretesni. Homofobija gali atrodyti taip:

Pasibjaurėjimas ar pasibjaurėjimas, nukreiptas į LGBTQIA žmones
Baimė būti susijusiam su LGBTQIA žmonėmis
Neigiami įsitikinimai apie LGBTQIA žmones, įskaitant tai, kad jie yra nuodėmingi, amoralūs ar prastesni
Atsisakyti kam nors tarnybos ar įdarbinimo, nes jis yra arba atrodo, kad yra LGBTQIA
Tikėjimas, kad LGBTQIA žmonės iš prigimties yra psichikos ligoniai arba sumišę
Atsisakymas pripažinti kieno nors seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę
LGBTQIA žmones žeminančios kalbos vartojimas, įskaitant šmeižtus
LGBTQIA žmonių socialinis vengimas arba pašalinimas
Tikėjimasis, kad žmonės būtų tiesūs ir ciseksualūs
Teisinė bausmė už seksualinį ar lyties elgesį, susijusį su LGBTQIA žmonėmis
Tos pačios lyties porų nesugebėjimas susituokti
Koreguojamasis prievartavimas – gėjų ir lesbiečių prievartavimas siekiant „išgydyti“ juos nuo seksualinės orientacijos.
Smurtas, piktnaudžiavimas, neapykantos nusikaltimai ir žmogžudystės
Ir dar

Kodėl svarbu mokyklose išnaikinti homofobiją?

Ištverti bet kokią diskriminaciją, įskaitant homofobiją, yra patirtis, kuri gali smarkiai paveikti kažkieno nuotaiką ir bendrą psichinę sveikatą , įskaitant jaunus ir psichologiškai pažeidžiamus žmones.

Nusprendimas atskleisti savo seksualinę orientaciją ir (arba) lytinę tapatybę gali sukelti daug streso, ypač jei mainais tikitės atstūmimo, pajuokos ir (arba) nežinojimo. Šį atstūmimo jausmą gali dar labiau pabloginti visi socialiniai vidurinės mokyklos ir jaunystės stresai – šių grupių žmonėms priimtinumas ir priklausymo jausmas yra tolygi.

Todėl LGBTQIA jaunuolių stresas yra padidėjęs. Ši diskriminacijos ir homofobijos patirtis gali sustiprinti esamas gyvenimo problemas ir sustiprinti psichinės sveikatos sąlygas, tokias kaip nerimas, depresija ir savęs žalojimas, net savižudybė. Kitas poveikis gali būti žema savigarba ir pasitikėjimas savimi, prastos koncentracijos ir mokymosi rezultatai bei socialinė izoliacija.

Ką mokyklos gali padaryti, kad sumažintų homofobiją?

Be paramos šiems įstatymams, mažinantiems LGBTQIA paauglių diskriminaciją, ką galime padaryti, kad sumažintume homofobiją mokyklose?

Mokykite darbuotojus ir studentus apie dabartines LGBTQIA problemas, įskaitant diskriminaciją ir homofobiją.
Skatinkite mokymo programą, į kurią būtų įtraukti LGBTQIA žmonės iš istorijos. (Kalifornijai priėmus šią politiką, LGBTQIA studentai pranešė, kad klasėje jaučiasi saugesni. Šis saugumo jausmas yra labai svarbus mokymuisi, o trūkumas gali labai trukdyti akademinei sėkmei.)
Leiskite LGBTQIA mokytojams ir darbuotojams kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ir (arba) lytinę tapatybę ir dalytis savo patirtimi su studentais ir kitais darbuotojais.
Įveskite patyčių netoleravimo politiką ir aiškiai parodykite mokiniams, kad homofobija nebus ignoruojama
Pasikalbėkite apie LGBTQIA problemas ir patirtį.
Padarykite LGBTQIA pavyzdžius įprastu.
Viešai išsakykite ir rodykite LGBTQIA palankius jausmus.
Siūlykite paramą ir išteklius LGBTQIA studentams, kurie patiria patyčių ar psichikos sveikatos problemų.
Kreipkitės į homofobišką kalbą, net jei tai atrodo nedidelė problema.
Venkite manyti, kad visi mokiniai yra heteroseksualūs ir cislyčiai.

Vyriausybė turi panaikinti šiuos diskriminacinius įstatymus iš mokyklų, kad apsaugotų pažeidžiamų jaunų žmonių psichikos sveikatą ir gerovę bei sumažintų psichikos sutrikimų ir savižudybių skaičių.

Į Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL emocinės paramos platformą su patyčiomis dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lyties raiškos susiduriantiems moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams galima kreiptis adresu: https://lithuania.livewithoutbullying.com/
| Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/ekspertes-lgbt-moksleiviu-padetis-lietuvos-mokyklose-blogeja-n1267757

Homofobiškas požiūris – kirtis valstybės ekonomikai: šalį aplenkia ir turistai, ir investuotojai

Sat, 23 Dec 2023 12:38:00 +0000

Homofobiška aplinka – svarbi LGBTQ+ bendruomenės emigracijos priežastis. Prastėjant demografinei valstybės padėčiai, tokie praradimai ypač skaudūs. Nors išmatuoti nuostolius nėra lengva, tačiau specialistai sako, kad netektys gali siekti milijonus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Emigruoja ten, kur priimama įvairovė

Neseniai sociologo dr. Liutauro Labanausko atliktame tyrime kalbintos vienalytės poros pasakojo, kad dėl patiriamo visuomenės, tėvų, artimųjų spaudimo ir smerkimo sunkiau įsitvirtina darbovietėse, o ir ten dažnai yra priverstos gyventi dvigubus gyvenimus – dėl nepalankaus aplinkinių požiūrio negali atsiskleisti.

Pasak ekonomisto dr. Rimvydo Baltaduonio, šiuo metu gyvenančio JAV ir dėstančio Getisburgo koledže, įvairovei nedraugišką kultūrą darbe galima pakęsti metus, kitus, bet, laikui bėgant, iš pirmo žvilgsnio nekalti juokeliai, baimė būti savimi, o kartais ir tiesioginė diskriminacija pradeda kenkti darbuotojų motyvacijai bei savijautai.

„Nėra ko stebėtis, kad dažnai lengviausias kelias iš tokios padėties darbštiems ir talentingiems asmenims yra emigracija į Vakarų šalis. Jose ne tik teisės yra saugomos, bet jie vertinami bei priimami tokie, kokie yra. Visgi svarbu pastebėti, kad Lietuvoje daugėja įmonių bei darbdavių, kurie suvokia atvirumo įvairovei vertę, ir, beje, ne tik šalies didmiesčiuose. Emigracija nėra beskausmis kelias. Lietuvai ir toliau delsiant suteikti net minimaliausią teisinį pripažinimą vienalytėms poroms ir jų šeimoms, šis kelias išlieka vienintele alternatyva į orų ir saugų gyvenimą, net jei darbe ir viskas tvarkoje“, – teigia profesorius.

Homofobija kiekvienam gyventojui kasmet kainuoja 2–3 tūkst. eurų

Dėl savo profesinės ir visuomeninės veiklos ypatumų daug keliaujantis ir pasaulio rinkas tyrinėjantis R.Baltaduonis įsitikinęs, jog homofobija atsiliepia ne tik visuomenei, bet ir turi skaudžių ekonominių pasekmių.

Jo teigimu, dalis turistų, baimindamiesi dėl savo saugumo ar tiesiog vengdami homofobiškų incidentų, aplenkia šalį. Vakarų pasaulyje investuotojai, iš kurių vis labiau tikimasi socialiai atsakingo investavimo, renkasi rinkas, kuriose mažumų teisės yra labiau gerbiamos: tokiose rinkose lengviau pritraukti talentingą darbo jėgą, formuoti komandas, kurios gali pasiūlyti kūrybiškesnių ir inovatyvesnių sprendimų globalioms pasaulio rinkoms. Tačiau išmatuoti prarasto ekonominio potencialo dydį, anot profesoriaus, nėra taip paprasta, nes surinkti išsamius duomenis yra sunku.

„Tam tikrą nuostolių vaizdą galima susidaryti iš skelbiamų makroekonominių tyrimų. Pavyzdžiui, Pasaulio Banko pilotinė studija, tyrusi LGBTQ+ teisių užtikrinimo įtaką valstybių gerovei, įvertino, kad ekonominė nauda gali siekti 1–2 proc. šalies BVP. Lietuvos atveju tai reikštų apie 2–3 tūkst. eurų vienam gyventojui per metus. Jei norite konkretaus pavyzdžio, man pačiam teko tiesiogiai girdėti iš „Moody’s“ kompanijos atstovų, jog renkantis šalį naujam filialui, jie analizavo ir prašė informacijos apie LGBTQ+ situaciją Lietuvoje tiek iš ankstesnės Vyriausybės, tiek iš pačių bendruomenės narių“, – dalijasi R.Baltaduonis.

Partnerystės įstatymas didintų LGBTQ+ bendruomenės įtrauktį į socio-ekonominį gyvenimą

Žvelgiant į draugų ir pažįstamų gyvenimus, ekonomistas prisipažįsta pastebintis gana ryškų kontrastą: heteroseksualios poros, sukūrusios šeimas užsienyje, gan dažnai nusprendžia grįžti į Lietuvą, tuo tarpu LGBTQ+ asmenys, nusprendę kurti šeimyninį gyvenimą, priima nelengvą sprendimą emigruoti iš Lietuvos. Vienalytėms poroms, anot jo, norinčioms kurti pilnavertį šeimyninį gyvenimą, šiuo metu tokios galimybės Lietuvoje paprasčiausiai net nėra.

„21 iš 27-ių Europos Sąjungos šalių yra įteisinusios vienalyčių porų santykius. Emigruoti į šias šalis Lietuvos piliečiams tikrai nėra sudėtinga. Matant, kaip Seime stringa netgi neidealaus partnerystės įstatymo priėmimas, viltis dėl pokyčių artimoje ateityje toliau slopsta. O žmonėms gyventi reikia dabar – norisi įsipareigoti vienas kitam, kurti bendrą gerbūvį, neatsirasti teisniame vakuume, kai mylimi žmonės suserga, miršta, o taip pat ir kai jų keliai išsiskiria“, – partnerystės įstatymo įgyvendinimo svarbą akcentuoja R.Baltaduonis.

Profesoriui antrina ir verslininkai, kolekcininkai, „Kaunas 2022“ ambasadoriai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Jų nuomone, kai valstybiniu ir teisiniu mastu bus pripažintos vienalytės poros, tai ir kiti Lietuvos piliečiai, kurie stokoja tolerancijos, pagaliau patikės, kad LGBTQ+ asmenys yra lygiaverčiai žmonės.

„Tai automatiškai turėtų padidinti tolerancijos lygį valstybėje ir tikėtina sugrąžins ne vieną tūkstantį talentingų Lietuvos piliečių namo. Ir čia turime omenyje ne tik LGBTQ+ bendruomenės narių grįžimą į Lietuvą, bet ir visus žmones, kuriems svarbi pagarba ir draugiška aplinka Lietuvoje“, – teigia verslininkai.

Kas svarbu darbdaviams: įgūdžiai ar lytinė orientacija?

K.Banys ir P.Gaidamavičius LGBTQ+ bendruomenės nariai, taip pat mylimieji. Būdami artimuose santykiuose, vyrai taip pat drauge vysto verslus, o šių metų vasarą, kaip patys sako, įsteigė dešimtmetį trunkančio bendro hobio rezultatą – unikalų „Art Deco“ muziejų Kaune.

Partneriai pasakoja, jog savo kelyje niekuomet nepatyrė tiesioginio atstūmimo, o pradėję dalintis akimirkomis iš bendro gyvenimo socialiniuose tinkluose, netgi priešingai – sulaukė itin didelio palaikymo.

„Mūsų asmeniniai santykiai nebuvo problema nei komandos nariams Lietuvoje, nei tarptautiniams verslo partneriams. Apie savo asmeninius santykius darbo metu mes pernelyg daug ir nekalbėdavome, bet santykių ir neslėpėme“, – atvirauja kolekcininkai.

Remdamiesi asmenine patirtimi, taip pat stebėdami kitų verslų ir įmonių veiklą, partneriai tikina, kad pirmiausia įmonės renkasi talentus ir geriausius įgūdžius turinčius darbuotojus, visa kita dažniausiai yra antroje vietoje. Vis dėlto, Karolis bei Petras išryškina ir kitą medalio pusę:

„Supraskime, jei yra du panašių įgūdžių kandidatai, tikėtina, kad darbdaviai rinksis į save ir savo aplinką labiau panašų kandidatą, su kuriuo bus lengviau komunikuoti, lengviau suprasti, lengviau nuspėti. Tai tiesiog užtikrina didesnį stabilumą“, – mano pašnekovai, pridurdami, jog vienalytėms poroms bei šeimoms, kaip ir likusiai visuomenės daliai, reikia išorės palaikymo, teisingo teisinio sureguliavimo, mat stabilios poros ir šeimos, valstybei neabejotinai kuria didelę pridėtinę vertę.

Paruošta HUMAN RACE SUPPORT

Visuomenė be neapykantos: kodėl mums turėtų rūpėti neapykantos kalba?

Sat, 23 Dec 2023 12:31:00 +0000

Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija neapykantos kalbą apibrėžia kaip diskriminacijos formą, kai viešai išreiškiama neapykanta arba skatinama diskriminuoti ar smurtauti prieš asmenį ar žmonių grupę dėl jų turimų bruožų ar priskiriamų charakteristikų.

Temos: 6 Diskriminacija Homofobija Rasizmas Neapykanta Translyčiai asmenys LGBT+ „Neapykantos kalba yra nukreipta į esmines žmonių ir žmonių grupių tapatybės dalis. Neapykantos kalba, nukreipta į tas pirmines tapatybės dalis, tarytum siunčia žinutę, kad žmonės, kurie priklauso šiai grupei, neturėtų būti visuomenės dalis, šie žmonės neturėtų jaustis saugūs, nėra lygūs su kitais“, – teigė Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovas Ajus Jurgaitis.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir translyčių žmonių teisių organizacija Trans Autonomija lapkričio mėnesį surengė diskusijų ciklą „Visuomenė be neapykantos: kodėl mums turėtų rūpėti neapykantos kalba?“.

Diskusijų metu ekspertai/ės ir pažeidžiamų visuomenės grupių atstovai/-ės svarstė, ką gali padaryti skirtingi visuomenės nariai, bendruomenės, institucijos, žiniasklaida ir kiti, kad neapykantos mūsų visuomenėje būtų mažiau. „Kiekvienas galime turėti kažkokių nemalonių diskriminacinių nuostatų dėl švietimo trūkumo ir kultūroje įsitvirtinusių neigiamų naratyvų, todėl kiekvienam siūlyčiau pasėdėti su savimi ir apmąstyti, ką manote apie vienai ar kitai grupei priklausančius žmones ir kodėl, ir kaip savo požiūrį galėtumėte pagerinti, kad prie neapykantos kalbos neprisidėtumėte savo veiksmais ar jų nebuvimu“, – pažymėjo Trans Autonomijos ekspertas Frydrichas Mireckas.

Dauguma diskusijų dalyvių pritarė, kad neapykantos kalba nėra tik individualių asmenų ar kelių neigiamų komentarų problema. „Pasikartojančios neapykantos apraiškos, žmonių patiriama sisteminė diskriminacija gali sukurti nesaugumo, nepasitikėjimo atmosferą visuomenėje. Dažnai neapykanta pasitelkiama ir kaip politinės galios stiprinimo įrankis – vietoj to, kad būtų sprendžiamos sudėtingos socialinės-ekonominės problemos, dalies visuomenės pyktis nukreipiamas į pažeidžiamas visuomenės grupes“, – teigė Ajus Jurgaitis.

Diskusijų metu išskirtinis dėmesys skirtas neapykantos kalbai tautybės, kalbos, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindais. Renginių organizatorių teigimu, šios temos pasirinktos atsižvelgiant į statistiką: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskelbtoje ataskaitoje apie neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos situaciją Lietuvoje 2020–2021 metais minima, kad 2020-2021 m. dažniausi neapykantos motyvo požymiai viešoje vietoje buvo rasė ir tautybė, o elektroninėje erdvėje – seksualinė orientacija.

Nors pagal 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimą pažymima, kad diskriminacija lytinės tapatybės pagrindu yra draudžiama, ši išvada nėra atspindima Lietuvos teisės aktuose. Ajus Jurgaitis pabrėžė, kad dėl šios priežasties neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai lytinės tapatybės pagrindu tampa teisiškai nematomi, ir dažnai apie šiuos nusikaltimus nėra pranešama. Diskusijos metu dėl tinkamo įstatyminio reglamentavimo nebuvimo saugumo nejaučianti teigė ir pašnekovė Katya Felicia Martens, Trans Autonomijos narė – „pagal įstatymus mes neturime jokios apsaugos, todėl yra toks jausmas, kad jeigu man kas nors atsitiks, niekas man nepadės“.

Pasak diskusijų dalyvių, svarbų vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į neapykantos kalbą patiriančias visuomenės grupes atlieka ir žiniasklaida. Diskusijos metu Ajus Jurgaitis pažymėjo, kad didelė dalis žmonių savo nuomonę apie LGBTQ+ žmones, pabėgėlius, migrantus, ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes dažnai susidaro žiniasklaidos pagalba, tačiau žiniasklaidoje šių visuomenės grupių atstovų/-ių balsus jų pačių teisių klausimais girdime retai.

Daugumos diskusijos dalyvių teigimu, norint gyventi visuomenėje, kurioje neapykantos mažiau, itin svarbu didesnį dėmesį skirti švietimui, supažindinti žmones su visuomenės įvairove ir skatinti tarpusavio supratimą. „Dažnai neapykantos kalba kyla iš nežinojimo ar nesupratimo“, – švietimo svarbą akcentavo Lietuvoje jau 8 metus gyvenantis imigrantas iš Nigerijos Okeoghene Daniel Williams.

Atsakydami į klausimą „kodėl neapykantos kalba turėtų rūpėti visiems/-oms“, diskusijų dalyviai/-ės teigė, kad nuolat skleidžiamos neapykantos poveikis tiek ją patiriantiems žmonėms, tiek plačiajai visuomenei – itin neigiamas. Neapykantos apraiškos ir jų toleravimas visuomenėje sukuria psichologines traumas ir psichikos sveikatos sunkumus ne tik pažeidžiamoms nuo neapykantos kenčiančioms bendruomenėms, bet ir skaldo, supriešina ir neigiamai veikia visą visuomenę, jos socio-ekonominį potencialą bei psichikos sveikatą.

Paruošta HUMAN RACE SUPPORT

Tarptautinė kovos su homofobija, transfobija ir bifobija diena, Vyriausiojo įgaliotinio deklaracija ES vardu

Sat, 23 Dec 2023 12:14:00 +0000

Visi gimsta laisvi ir lygūs orumo ir teisių atžvilgiu. Tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną Europos Sąjunga dar kartą patvirtina savo tvirtą įsipareigojimą gerbti, saugoti ir propaguoti lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių ir interseksualių (LGBTI) asmenų visapusišką ir lygų naudojimąsi žmogaus teisėmis.

Visame pasaulyje žmonės ir toliau kasdien patiria smurtą, atskirtį ir diskriminaciją dėl savo realios ar jiems priskiriamos seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės ar lytinių ypatybių. ES tebėra ypač susirūpinusi dėl to, kad 69 šalyse tos pačios lyties asmenų abipusiu sutikimu grindžiami santykiai laikomi nusikaltimu, o 11 iš jų tebetaiko mirties bausmę kaip teisėtą sankciją už homoseksualumą.

COVID-19 pandemija lėmė dar didesnį smurto prieš LGBTI asmenis ir jų diskriminacijos lygį, įskaitant smurtą namuose, neapykantos kalbą internete bei ne internete ir neapykantos nusikaltimus. Kreipdamiesi sveikatos priežiūros paslaugų jie dažnai patiria stigmatizavimą ir diskriminaciją. Be to, dėl pandemijos susitraukė pilietinė erdvė ir padaugėjo savavališko sulaikymo ir kalinimo atvejų, LGBTI asmenų teises saugančių žmogaus teisių gynėjų patiriamų fizinių išpuolių ir psichologinių traumų. Šie veiksmai yra nepriimtini ir ES pabrėžia, kad svarbu nutraukti nebaudžiamumą už juos.

ES imasi veiksmų visame pasaulyje, kad užkirstų kelią LGBTI asmenų visų formų diskriminacijai ir ją pasmerktų, įskaitant homofobišką, bifobišką ir transfobišką smurtą, kartu skatindama jų galimybes naudotis lygiomis galimybėmis visose gyvenimo srityse. Svarbu, kad visame pasaulyje būtų kovojama su diskriminaciniais įstatymais, politika ir praktika, įskaitant tos pačios lyties asmenų abipusiu sutikimu grindžiamų santykių kriminalizavimą. Be to, dėl tokios praktikos LGBTI asmenys neproporcingai patiria nedarbą, socialinę atskirtį ir skurdą.

ES ir toliau vadovaus pastangoms užtikrinti, kad LGBTI asmenys galėtų visapusiškai ir lygiai naudotis žmogaus teisėmis. Pasitelkdama atnaujintą vidaus ir išorės politikos sistemą, visų pirma ES veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje (2020–2024 m.) ir Europos Komisijos pirmąją istorijoje 2020–2025 m. LGBTIQ asmenų lygybės strategiją, ES skatina lygybę visose gyvenimo srityse tiek ES, tiek už jos ribų.

Tęsdama šių metų Tarptautinės kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dienos temą „Kartu: priešintis, remti, pagyti!“ ES toliau spręs diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės problemas, akcentuodama pažeidžiamą LGBTI asmenų padėtį atsigaunant nuo COVID-19 ir ragindama kurti teisingesnes, įtraukesnes ir tvaresnes visuomenes. Ji bendradarbiaus palaikydama politinį dialogą su šalimis partnerėmis ir toliau rems pilietinės visuomenės organizacijas bei žmogaus teisių gynėjus, kad būtų apsaugotas ir skatinamas LGBTI asmenų visapusiškas ir lygus naudojimasis žmogaus teisėmis ir pagarba įvairovei.

Siekiant užtikrinti visų asmenų teisę laisvai būti tuo, kuo jie yra, ir mylėti tuos, kuriuos jie renkasi, reikia, kad sutelktas pastangas dėtų visi ir tai darytų kasdien.

Šalys kandidatės: Šiaurės Makedonijos Respublika, Juodkalnija, Serbija ir Albanija[1], stabilizacijos ir asociacijos procese dalyvaujanti šalis bei potenciali kandidatė Bosnija ir Hercegovina ir Europos ekonominės erdvės narėmis esančios ELPA šalys Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija, taip pat Ukraina, Moldovos Respublika ir Sakartvelas prisijungia prie šios deklaracijos.

^[1] Šiaurės Makedonijos Respublika, Juodkalnija, Serbija ir Albanija toliau dalyvauja stabilizacijos ir asociacijos procese.

Nabila Massrali
Spokesperson for Foreign Affairs and Security Policy: +32 2 29 88093; +32 460 79 52 44

Ne žurnalistų prašome siųsti prašymus visuomenės informavimo tarnybai.

Paruošta HUMAN RACE SUPPORT

Apie homofobiją ir transfobiją filologiškai ir šiek tiek egzistenciškai

Sat, 23 Dec 2023 11:56:00 +0000

Ne per seniausiai Lietuvoje minėta Tarptautinė kovos su homofobija, tarnsfobija ir bifobija diena. Žodžius „homofobija“ ir „transfobija“ tenka girdėti kone kasdien.

LGBT politinės programos oponentų dažnai klausiama, ką jie turi omenyje kalbėdami apie „tradicinę“ arba „prigimtinę“ šeimą. Neretai pasijuokiama: esą tradicinė – tai tokia šeima, kurioje vyras geria ir muša žmoną ar pan. Tradicionalistai ginasi ir aiškinasi, kaip išmano. Svarstymų apie LGBT oponentams lengva ranka klijuojamų etikečių „homofobas“ ir „transfobas“ reikšmę pasigirsta gerokai rečiau.

Tad ir siūlau apie tai pakalbėti pradedant nuo pačių sąvokų, kitaip tariant – filologiškai. Lengvai prieinamuose internetiniuose šaltiniuose greitai pavyks sužinoti, kad sąvoka „homofobija“ vartojama nuo praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio norint nusakyti neigiamą požiūrį į lesbietes, gėjus, bi- ir transseksualus. Teigiama, kad naujadaras nukaltas psichologo George’o Weinbergo ir sudarytas iš žodžio homoseksualus pirmojo dėmens homo-, kildinamo iš senosios graikų kalbos būdvardžio homós („toks pat“, „bendras“), ir senosios graikų kalbos daiktavardžio phóbos („baimė“) vedinio phobia (senojoje graikų kalboje tokio daiktavardžio nebuvo).

Pateikiami bendriausi apibrėžimai parodo, kad „homofobija“ turėtų būti vadinamas akivaizdus priešiškumas, gal ir neapykanta homoseksualiems asmenims, „transfobija“ – translyčiams, „bifobija“ – biseksualams. Vadinasi, žmogus, gebantis laisvai ir draugiškai bendrauti su homoseksualiais asmenimis, neturėtų būti vadinamas „homofobu“, net jei jis ir nepritaria visai LGBT politinei programai. Tarkime, draugų ir kolegų turintis ir jokio priešiškumo jiems nejuntantis „tradicionalistas“ nelaikytinas „homofobu“, jei mano, kad vaikai turi augti vyro ir moters sudarytoje šeimoje. „Homofobas“ bus tik tuomet, jei žmogus kreivai žiūrės į kiekvieną sutiktą gėjų ir lesbietę. Regis, teisinga būtų dėl tokios vartosenos sutarti ir tikėtis, kad LGBT programos rėmėjai stengsis jos laikytis.

Bet siūlau čia nesustoti ir svarstant apie „homofobiją“ filologijos keliu paėjėti šiek tiek toliau. Kaip minėta, žodis „homofobija“ (kitaip nei graikų lotynų hibridas „homo-seksualumas“) padarytas iš dviejų graikiškų šaknų, tačiau sujungti šaknis pagal graikų kalbos žodžių darybos taisykles naujadaro autoriai akivaizdžiai nemokėjo. Graikų kalbos žodžiai su pirmuoju dėmeniu homo- nusako vienokią ar kitokią bendrystę. Antai, daiktavardis homo-noia reiškia minčių, mąstymo (nous) bendrumą – „bendramintystę“; būdvardis homo-bios apibūdina bendro gyvenimo (bios) dalininkus; homo-skēnos – bendros palapinės (skēnē) gyventojus, ir pan. Kai kurie tarptautiniai tokios darybos žodžiai jau prigijo lietuvių kalboje: homonimais vadinami „bendravardžiai“ – vienodai rašomi (tačiau skirtingą reikšmę turintys) žodžiai, homogeniškumu – vienarūšiškumas, vienalytiškumas.

Vadinasi, homofobais, „bendrabaimiais“ turėtume vadinti ne homo-seksualų „bijančius“ arba jų aplinkoje nerimą patiriančius žmones, bet asmenis, turinčius vienodas ar panašias baimes, nerimaujančius dėl tų pačių dalykų. Taikant mūsų dienų kontroversijoms dėl LGBT politinės programos įgyvendinimo, tai būtų vienodai arba panašiai dėl siūlomų naujų įstatymų pasekmių nerimaujantys žmonės. Akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu ne mažiau „homofobiški“ atrodys ir LGBT programos rėmėjai, kartu nerimaujantys, kad Seimas ir šįkart nepriims jų programą atliepiančio įstatymo arba kad tas įstatymas bus negardus kompromiso su kitos rūšies „homofobais“ vaisius. Žodžiu, visi mes galime būti pavadinti vienokiais ar kitokiais „homofobais“, jei tik nesame visai apolitiški ir absoliučiai autonomiški. Galų gale esama ir visiems žmonėms bendrų didžiųjų baimių – skausmo, pažeminimo, mirties baimė.

Norėdami baimės arba nerimo objektą nusakyti konkrečiau ir tiksliau turėtume ieškoti labiau niuansuotos nomenklatūros. Dabar netiksliai „homofobais“ vadinami žmonės bijo radikalių ir, jų manymu, nenatūralių žmogaus prigimties sampratos ir visuomenės santvarkos transformacijų. Kol nerasime tokią „fobiją“ tinkamai nusakančio žodžio, siūlau juos vadinti fiziofilais – jie noriai kalba apie ištikimybę prigimčiai ir gamtai (gr. physis). Tuomet LGBT programos rėmėjus galėtume vadinti fiziofobais, nes jie siekia gamtinę duotybę pakeisti LGBT žmonių padėčiai palankesniais socialiniais susitarimais.

Jei pirmąjį žodžio „homofobas“ dėmenį vis dėlto norėtume traktuoti ne pagal graikų kalbos morfologijos dėsnius, bet sekdami naujadarų „klaustrofobija“ ir „agorofobija“, nusakančių uždaros arba atviros erdvės baimę, pavyzdžiu, tuomet „homofobiją“ turėtume suprasti kaip panašumo, vienodumo baimę – nenorą supanašėti, asimiliuotis ir siekį likti savimi. Šito, manding, siekia ir LGBT atstovai, ir jų politinės programos kritikai.

Apie transfobiją Lietuvoje kol kas kalbama gerokai rečiau. Šis hibridinis žodis padarytas iš lotyniško prielinksnio trans („per“) ir to paties graikų daiktavardžio phobos („baimė“) vedinio phobia. Dabartinė netiksli vartosena leidžia „transfobais“ vadinti translyčiams asmenims priešiškus arba, bendriau, vienam arba kitam su tokių asmenų teisėmis susijusiam LGBT programos punktui nepritariančius žmones. Čia galioja tas pat, kas jau pasakyta apie netikslią sąvokos „homofobija“ vartoseną. Atskirai apie „transfobiją“, į sąvoką žvelgiant filologiškai, pasakytina, kad toks žodis darybos požiūriu turėtų reikšti vienos baimės virtimą kita, baimės arba baimių trans-formaciją. Vadinasi, transfobu tiktų pavadinti ir iš vienos homofobų kategorijos į kitą pereinantį asmenį. O jei „transfobiją“ vis dėlto norėtume sieti su konkrečiu baimės arba nerimo objektu, taip turėtume vadinti [1] visuomenės trans-formacijų arba [2] asmeninio transformavimosi (pavirsti kuo nors kitu, kitokiu, nei jis yra ir nori likti) bijantį žmogų. Dabartinius tradicionalistus tikrai tiktų vadinti pirmos rūšies „transfobais“ – jie bijo radikalių visuomenės transformacijų. LGBT programos rėmėjai – neabejotini transfilai, jie trokšta radikalaus virsmo. Kita vertus, akivaizdu, kad ir jie turi transfobijų – vargu ar norėtų būti verčiami tapti kitokie.

Pabaigai keli žodžiai apie dar egzotiškesnę fobiją – vadinamąją „bifobiją“. Ji Lietuvoje taip menkai žinoma, kad net praleidžiama minėtinos dienos pavadinime. Šiuo žodžiu norima vadinti priešiškumą „seksualiai nebinarinių“ asmenų atžvilgiu, tačiau morfologinė šio (taip pat hibridinio) žodžio prigimtis verčia suprasti, kad kalbama apie dvigubą (iš lotynų bis) baimę (phobia). Plg. bilingvizmas („dvikalbystė“), biplanas („dvisparnis”), bicepsas („dvigalvis“ raumuo). Žmonės dažnai turi ne po vieną, bet po kelias baimes, tad ir bifobijos atvejų tarp žmonių, pradedant nuo savęs pačių, nebūtų sunku surasti.

Savaime suprantama, šie mano pasvarstymai nėra labai rimti. Vis dėlto nesutikčiau, kad tai tėra bergždžias filologinis žaidimas. Viena vertus, akivaizdu, kad didelę galią visuomenėje, juolab teisėje turinčios sąvokos turėtų būti gerai apmąstytos ir tikslios, kita vertus, pati kalba, net ir taip nemokšiškai sąvokos kūrėjų pasitelkta, regis, leidžia matyti ne vien bendrą kovos ir susipriešinimo lauką, bet ir tam tikrą žmogiško nerimo ir baimių bendrystę.

Paruošta HUMAN RACE SUPPORT

Homofobija paplitusi labiau nei manome: kodėl esame tokie negailestingi patys sau?

Sat, 23 Dec 2023 11:45:00 +0000

Internalizuota homofobija ir bifobija – paplitę reiškiniai, vis dėlto dabar dažniau kalbama apie queerfobiją – LGBTQ bendruomenei priklausančių žmonių baimę. Kokių konkrečiai baimių kelia šios bendruomenės atstovai?

Homofobija ir bifobija yra neigiamas požiūris į homoseksualius ir biseksualius žmones, rašo portalas „My Impact“. Abi fobijos gali pasireikšti neapykanta, baime arba homoseksualų, lesbiečių ir biseksualių žmonių stigmatizavimu. Įprastai toks požiūris būdingas žmonėms, turintiems išankstinį nusistatymą prieš LGBTQ bendruomenės narius. O galbūt teko girdėti ir apie internalizuotą homofobiją ir bifobiją?

Kodėl LGBTQ+ bendruomenės nariams kyla fobijų savo atžvilgiu?

Neigiamą ir stereotipinį homoseksualių žmonių požiūrius į save lemia gyvenimas visuomenėje, kurioje vyrauja išankstinės nuostatos. Dėl homofobiškų ar bifobiškų artimųjų komentarų gali susiformuoti iškreiptas savo seksualinės orientacijos suvokimas. Nepaisant to, kad giliai širdyje LBGTQ žmonės puikiai save pažįsta, aplinkinių spaudimas gali sukelti baimės ir abejonių. Popkultūroje, socialiniuose tinkluose kuriamas įvaizdis taip pat turi didžiulės įtakos homoseksualų, lesbiečių ir biseksualų jausmams. Jei stereotipai, propaganda, nepagarbus LGBTQ žmonių vaizdavimas išstumia sveikas, natūralias kultūrines žinutes, LGBTQ+ bendruomenėje gali kilti neigiamų minčių.

Švietimo įstaigos – mokyklos ir universitetai taip pat neteikia palaikymo. Deja, šiose įstaigose labai dažna queerfobija. Žinių stygius, nenoras suprasti, sunkumai, norint įsilieti į grupę, – visa tai gali turėti stiprų neigiamą poveikį žmonėms, kurie nėra heteronormatyvūs.

Lietuvoje situaciją bandoma taisyti mokyklose diegiant Gyvenimo įgūdžių programą, tačiau tik maža jos dalis kalba apie savęs pažinimą. Tiesa, sveikintina, kad joje daug dėmesio skiriama tolerancijos ir patyčių temoms, kurios šiandien darosi kaip niekaip aktualios ne tik dėl LGBTQ, bet ir dėl smurtu tarp nepilnamečių vaikų.

Tuo metu viena iš pagrindinių internalizuotos homofobijos ir bifobijos priežasčių – LGBTQ+ bendruomenės narių teisių ribojimas arba visiškas jų nebuvimas. Pvz., Lenkijos įstatymai neleidžia tuoktis neheteronormatyvioms poroms, joms įsivaikinti vaikus, o tos pačios lyties asmenų poroms sudėtinga gauti svarbios informacijos apie partnerio sveikatos būklę. Negana to, priekabiavimai, žodinis ir fizinis smurtas (kurio pasitaiko net mokyklose) tikrai nepalengvina LGBTQ+ bendruomenės narių gyvenimo. Visos šios problemos lemia iškreiptą savo orientacijos ir lytiškumo suvokimą, o dėl to formuojasi internalizuota homofobija ir bifobija.

Lietuvoje taip pat draudžiama LGBTQ bendruomenės narių santuoka, niekaip nepriimamas Partnerystės įstatymas, kuris visiems Lietuvos piliečiams (ir skirtingų lyčių poroms) suteiktų daugiau teisinių galimybių.

Kaip pasireiškia internalizuota homofobija?

Internalizuota homofobija yra susijusi su baime ir nenoru būti homoseksualiu asmeniu. Šio straipsnio pradžioje buvo išvardintos internalizuotos homofobijos priežastys, toliau bus nagrinėjami jos paveiktų asmenų elgesio ypatumai.

Pagrindinė internalizuotos homofobijos apraiška yra savo orientacijos neigimas, gėda ir nesitapatinimas su LGBTQ+ bendruomene. Dėl baimės atsiskleisti daugelis homoseksualių žmonių nemiega naktimis. Kitas internalizuotos homofobijos paveiktų žmonių elgsenos ypatumas – nereagavimas į svarbius klausimus, kur reikalingi pokyčiai. Savo jausmų slėpimas viešumoje dėl psichinio bloko – taip pat galima šios specifinės fobijos apraiška. Iškalbingi simptomai yra ir diskomfortas, jaučiamas dėl įvairių sąsajų su LGBTQ+ (t. y. vaivorykštės simbolio, lygybės eitynių ir kt.) ar dėl žmogaus, kuris atrodo netradicinės seksualinės orientacijos, buvimo šalia arba tos pačios lyties asmens prisilietimo.

Viena iš ryškesnių internalizuotos homofobijos apraiškų – priverstinis įsitraukimas į heteronormatyvius santykius.

Kaip jaučiasi biseksualūs žmonės?

Biseksualius žmones veikia internalizuota fobija, vadinama bifobija. Biseksualūs žmonės jaučia potraukį abiem lytims. Priklausomai nuo žmogaus ir jo preferencijų, jis gali jausti skirtingą potraukį – pvz., gali justi stipresnę trauką moterims nei vyrams ar atvirkščiai. Nepaisant visų egzistuojančių stereotipų, ši orientacija yra kintanti ir ne visada reiškia klišinius jausmus moteriai ar vyrui.

Kaip biseksualūs žmonės stigmatizuoja save?

Internalizuota bifobija yra paplitusi tai pat kaip ir homofobija, o gal net labiau. Dėl klaidingo savo seksualumo supratimo ir klaidingų kultūrinių prielaidų didelė dalis biseksualių žmonių stigmatizuoja savo orientaciją.

Nepatogumas dėl savo biseksualumo yra vienas iš pagrindinių internalizuotos bifobijos požymių. Žmogus negali būti per daug homoseksualus arba per daug heteroseksualus, kad tilptų į lanksčią biseksualumo sistemą. Tas pats pasakytina ir apie neturėjimą romantinės patirties su tos pačios ar kitos lyties asmeniu. Jei jaučiate potraukį daugiau nei vienai lyčiai, nebūtina turėti santykių su abiejų (ar daugiau) lyčių žmonėmis, kad galėtumėte save vadinti biseksualiu.

Jei biseksualūs jaučiatės tik tada, kai esate homoseksualiuose santykiuose, tai irgi – internalizuotos bifobijos apraiška. Pasyvumas, nereagavimas, kai artimieji skleidžia bifobiją ir stigmatizuoja LGBTQ+ žmones, dar vienas internalizuotos bifobijos požymis. Kita problema – priėmimas tik pusės savęs, pavyzdžiui, leidimas sau būti tik homoseksualiu arba tik heteroseksualiu.

Kiti lytiniai identitetai taip pat priskirtini biseksualumo kategorijai. Tai reiškia – jei jaučiate potraukį keliems žmonėms, nepriklausomai nuo jų lyties, esate panseksualus. Kita vertus, jei jaučiate potraukį visoms lytims, esate omniseksualus. Tai tik pora pavyzdžių, priskiriamų vadinamajai bi+ kategorijai.

Paruošta HUMAN RACE SUPPORT